„1986-ųjų vasarą baigiau Lietuvos veterinarijos akademijos antrą kursą. Tais laikais reikėdavo atlikti mėnesio praktiką. Agituodavo studentus važiuoti į studentų statybinius būrius (SSB) – į sovietų sąjungos užkampius šerti uodų.
Prieš tai ne savo noru teko pamatyti „plačiąją tėvynę“, kai su pirmuoju masiniu studentų šaukimu patekau tarnauti į sovietų armiją, todėl SSB visai netraukė.
Dekanate radau skelbimą, jog yra keletas vietų į Anykščių rajono Elmininkų tarybinį bandymų ūkį. Praktikos vieta turėjo būti profesoriaus Petro Vasinausko įkurtame Arklio muziejuje Niūronių kaime. Ir aš ten pakliuvau.
Muziejuje tvarkiau eksponatus, brička vežiojau turistus. Per Knygos šventę Anykščiuose po miestą vežiojau vaikus ir kvieslius. Tai buvo nuostabus mėnuo – Šventoji, miškas, arkliai.
Niūronyse mus apgyvendino senoje sodyboje – dviejų galų gryčioje. Joje ir anksčiau būdavo apgyvendinami studentai, namas priklausė tarybiniam ūkiui.
Mes gyvenome tik vienoje namo pusėje, kita buvo tuščia.
Įsikūrę nusprendėme, jog vakarais būtų gerai nusipirkti pieno.
Nusižiūrėjau artimiausią sodybą ir, trumpindamas kelią, nubridau iki jos per kukurūzų lauką.
Priartėjęs pamačiau gražią senovišką sodybą, aptvertą pinučių tvora. Įtarimą kėlė visiška ramybė sodyboje. Apėjau aplink, suradau vartus. O ant jų lentelėje parašyta, jog tai yra rašytojo Jono Biliūno memorialinis muziejus. Pieno gavome kitoje vietoje.
Begyvendamas studentams skirtoje sodyboje apžiūrėjau visus namo užkaborius. Be įspūdingo pečiaus, puodams į krosnį pašauti šakių daugiau įdomybių nebuvo.
Kitame namo gale stovinti senovinė iš lentų sukalta spinta buvo tuščia. Tačiau ji mane netikėtai sudomino, kai šoną apšvietė saulė.
Toje vietoje, kur buvo viršutinė lentyna, pro plyšį kažin kas geltonavo. Apžiūrėjau spintą iš vidaus – nieko nėra, žiūriu iš šono – geltonuoja. Kelis kartus taip tyrinėjau, kol įkišau per plyšį ranką.
Supratau, jog aptikau staliaus gudriai sukonstruotą slėptuvę. Joje užčiuopiau sudulkėjusį medžiaginį ryšulį, perrištą juostele. Išvyniojau audeklą ir jame radau iš rėmo išplėštą švento paveikslo ritinėlį.
Išlankstęs dulkėtą ir voratinkliais aptrauktą audeklą supratau, jog radau Trispalvę.
Ją tuoj pat paslėpiau kelioninėje rankinėje po drabužiais. Kurso draugams neparodžiau radinio, nes tuo metu saugumas dar buvo galingas, apie artėjančią laisvės bangą dar niekas garsiai nekalbėjo.
Po daugelio metų vėliavą parodžiau kaimynei, pabuvojusiai Sibiro lageriuose. Ji patvirtino, jog tai yra prieškarinė vėliava.
Gerbiu tos senos sodybos žmones, kurie neužkasė vėliavos į žemę, jos nesudegino, o juk už tokią vėliavą jie galėjo atsidurti kalėjime ar lageryje. Jie slėpė vėliavą, nes tikėjo, jog ji bus reikalinga.
Linkiu, kad žmonės gerbtų vėliavą ne tik valstybės šimtmečio proga, bet ir vėliau. Visur ir visada“, – tyliai ir santūriai savo studentiškų laikų istoriją papasakojo R.Radzevičius.
Jis teigė, jog po daugelio metų, kai lankėsi Arklio muziejuje, gidės klausinėjo, kas galėjo gyventi toje sodyboje, kurioje rado paslėptą Trispalvę, tačiau nieko nesužinojo.
„Šitą vėliavą buvau iškėlęs tik kelis kartus. Turiu naują, nes senoji neatitinka dabartinių standartų.
Senąją Trispalvę skolinosi mano brolis, kai ėjo į Sąjūdžio mitingus“, – pasakojo R.Radzevičius.
Trispalvės audekle ryškėja gėlėti motyvai, „mušti“ iš paties audinio, jo kraštai gražiai atlenkti ir peltakiuoti (išsiuvinėti kiauraraščiu).
Panašu, jog tikrieji šios trispalvės šeimininkai vėliavą pasiuvo iš baltos staltiesės: sukarpė į tris gabalus, kuriuos nudažė geltonai, žaliai bei raudonai, ir susiuvo.
Vyras pagarbiai saugo tarpukario Lietuvą menantį radinį.
R.Radzevičius ir stebisi, ir džiaugiasi, jog vėliavos neaptiko iki jo toje sodyboje gyvenę kiti studentai ar prašalaičiai.
„Savo vaikams pasakoju gyvą istoriją, – ką pats išgyvenau, ką patyrė mano tėvai ir seneliai“, – sakė R.Radzevičius, kurio artimiausius žmones gniuždė, tačiau nepalaužė skaudūs anų laikų istorijos smūgiai. ˙
