Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui po Rusijos bei Austrijos-Vengrijos imperijų žlugimo Rytų ir Vidurio Europoje susikūrė visa plejada tautinių valstybių. Panašumų daug, bet nemažai ir skirtumų.
Lietuva neatsitiktinai vienintelė iš Baltijos šalių švenčia net tris valstybingumo šventes – liepos 6-ąją minima Mindaugo karūnavimo diena pabrėžia dar XIII amžiuje įkurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinę tradiciją, kuri nenutrūko ir po 1569 metų Liublino unijos su Lenkija, kai buvo įkurta Abiejų Tautų Respublika (ATR).
Po trečiojo ATR padalijimo 1795 metais Lietuva ilgiau nei šimtmečiui buvo paversta beteise Rusijos imperijos provincija, bet susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta 1918-aisiais vėl sugebėjo atkurti savo valstybę.
Nors švenčiame modernios tautinės valstybės šimtmetį, iš tikrųjų jos realus amžius per pusę trumpesnis, nes penkis šio valstybingumo istorijos dešimtmečius atėmė 1940 metais prasidėjusi Lietuvos okupacija.
Tai nėra tik į istorijos vadovėlius nugulę faktai, mažai ką bendra turintys su šia diena. Lietuvos himno žodžiai „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ niekuomet nepasens, nes žmonijos patirtis sako, kad ateitis kuriama remiantis praeities pamokomis.
Istorija iš tiesų gali būti lietuvių įkvėpimo šaltinis, stiprinantis tikėjimą savo valstybe. Nepriklausomos Lietuvos idėja visada išliko gyva – du kartus valstybingumą pavyko atkurti, kai jau atrodė, kad tai neįmanoma misija.
Tiesa, dabar stipriau juntamas žmonių nepasitenkinimas šalies politiniu ir socialiniu gyvenimu nei džiaugsmas laimėjimais.
Gal lietuviai net dar kritiškiau vertina savo valstybę nei kaimynai, jei įrodymu laikytume bene didžiausią regione emigraciją. Mat atsivėrus galimybėms gyventi bet kurioje ES šalyje Lietuva lyginama su turtingąja Vakarų Europa, o tuomet gyvenimo sąlygos tėvynėje atrodo per prastos.
Vis dėlto valstybės šimtmetis skatina šviesesnėmis akimis pažvelgti į nueitą kelią.
Juk Lietuva niekada neturėjo tokių saugumo garantijų kaip šiais laikais, nors iš dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio lūpų ir pasigirsta bauginimų, kad mūsų šalis dar niekuomet nebuvo tokia nesaugi kaip dabar, nes esą Rusijos režimas artėja prie beprotybės ribos.
Žinoma, pasaulyje netrūksta geopolitinių grėsmių, bet nepaneigsi, kad Lietuvos saugumą ir ekonominį stabilumą sustiprino narystė NATO, ES, todėl ir jaustis tarsi priešo apsiaustuose Pilėnuose lietuviams tikrai nevertėtų.
Kita vertus, Lietuvą neabejotinai turėtų sieti darnūs santykiai su visais tai pačiai euroatlantinei erdvei priklausančiais kaimynais. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Antai Lenkija vadinama strategine Lietuvos partnere, bet jau beveik dešimtmetį dvišalius santykius temdo nesutarimai, kuriuos skatina radikalios jėgos abiejose šalyse.
Tiesa, pastaruoju metu matyti ir prošvaisčių.
Premjeras S.Skvernelis susitiko su politiniu Lenkijos lyderiu J.Kaczynskiu, į šimtmečio minėjimą atvyksta prezidentas A.Duda, kovą Vilniuje turėtų apsilankyti ir naujasis šios šalies ministras pirmininkas M.Morawieckis.
Regiono valstybių šimtmečių minėjimai valstybių vadovams suteikia papildomą progą atšildyti politinius ryšius, o daugiau šilumos praverstų net mūsų santykiams su „braliukais“ vadinamais latviais.
Juk krinta į akis, kad lietuvių ir latvių draugystė ne vienu atveju yra deklaratyvi, tarsi iš pareigos rodyti dviejų baltų tautų artumą, o realiai sunkiai sekasi sutarti daugeliu klausimų, ypač energetikos.
Negirdėti latvių paramos net Lietuvai rūpinantis Astravo atominės elektrinės saugumu.
Valstybės atkūrimo šimtmetis – dar viena proga apmąstyti, kaip būtų galima stiprinti bendra istorija grindžiamus santykius su kaimynais.
Suprantama, šventės ateina ir praeina, bet rūpesčiai niekur nedingsta. Daugybė įvairių šimtmečio projektų ir renginių, vyksiančių iki 2020 m., negali nustelbti žmonių nerimo, tarkime, dėl kylančių kainų.
Tik ar daug naudos duoda proginiai, greičiau savireklamos sumetimais skelbiami politikų siūlymai, kaip spręsti tokias problemas?
Paradiškumo prieš šventes apstu ir visuomenėje. Tarkime, pastaruoju metu parduotuvėse ėmė stigti Lietuvos vėliavų, nes daugelis užsimojo jas iškelti šimtmečio proga.
Bet kur jie buvo anksčiau? Negi tik jubiliejus gali pažadinti jau 28 metus nepriklausomybę atkurtoje šalyje gyvenančių žmonių patriotinius jausmus?
Tą paradiškumą vakar „Lietuvos ryte“ taikliai apibūdino rašytojas S.Parulskis. Anot jo, meilė Lietuvai – tik abstrakcija, o „reikia mylėti žmones, mamą tėtį, sesę, brolį, kaimyną, jie yra Lietuva – žmonės.“
Vasario 16-oji primena: Lietuva – visų jos piliečių, nepriklausomai nuo tautybės, namai, kuriuos šimtmečiais statė, atstatinėjo ir gražino daugybė ankstesnių kartų. Mes šią pareigą kaip gyvenimo estafetę turime perduoti ainiams.
