Lrytas.lt skaitytojams siūlome kelias ištraukas iš šios knygos. Pateikiame I-ąją ištraukų dalį.
xxxxxxxxx
Pažintimi su M.Karpu (Lenkijos premjero patarėju - red.) 1990 metais pasinaudodavau, kai užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui ir premjerei Kazimierai Prunskienei prireikdavo susisiekti su Lenkijos vyriausybe. Mat tuometis užsienio reikalų ministras Krzysztofas Skubiszewskis laikėsi atsargios pozicijos Lietuvos atžvilgiu, A. Saudargui taip ir nepavyko su juo užmegzti draugiškesnio ryšio, o Mareko padedami galėjome perduoti savo siūlymus tiesiai premjerui T.Mazowieckiui.
Šis diplomatinis dialogas vyko gana konspiratyviai. Man perduotus A.Saudargo laiškus parsinešdavau į Varšuvos universiteto bendrabutį, kur tuomet gyvenau, ir paslėpdavau, pavyzdžiui, užkišdavau už kabančio ant sienos paveikslo arba griebdavausi rafinuotesnės konspiracijos - įdėdavau į tuščią tirpios kavos skardinę ir užkasdavau kur nors milžiniškame Lazenkų parke. Iš atsargumo tai darydavau naktį, perlipęs per tvorą, nes turbūt pagrįstai įtariau, kad sovietinė žvalgyba domisi mano ryšiais.
Lankydamasis Lenkijoje, A. Saudargas atsiųsdavo man savo automobilį „Volga“ su vairuotoju ir, kartu važinėdami po Varšuvą, pastebėdavome, jog kažkas mus vis seka. Kartą, mėgindami įsitikinti, ar tikrai esame sekami, tyčia įsukome į aklagatvį, iš kurio buvo galima išvažiuoti atgal tik apsisukus. Ir tikrai – iš paskos važiuojanti mašina pasuko ten pat, drauge apsigręžėme ir grįžome į pagrindinį kelią. Padarėme išvadą, kad profesionalūs Lenkijos specialiųjų tarnybų darbuotojai tokios klaidos nebūtų padarę ir, puikiai pažindami miestą, į aklagatvį paskui mus nebūtų sukę. Beje, tada vykome į susitikimą su Lenkijos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku B. Geremeku, bet išėję iš pastato mus sekusio automobilio jau nepastebėjome. Tiesą sakant, neabejojau, kad buvau stebimas nuolat.
Grįžęs iš Lietuvos, kur rinkdavau medžiagą disertacijai, pastebėdavau, kad nekviesti svečiai lankėsi mano bendrabučio kambaryje. Po Sausio įvykių važiuojant autobusu kažkas perpjovė mano krepšį ir ištraukė jame pūpsojusius mokslinio darbo juodraščius, gal palaikę juos kokiais nors dokumentais. Tada net įsigijau savigynai dujinį pistoletą, bet vieną kartą grįžęs iš Lietuvos jo jau neberadau bendrabučio kambaryje.
Daugiau jokių abejonių neliko. Nusprendžiau ir pats iškrėsti pokštą tiems, kurie mane seka, - tyčia nesislėpdamas užkasiau kavos skardinę, pripylęs į ją beverčių lenkiškų monetų. Nuo 1989-ųjų iki 1990-ųjų pradžios Lenkijoje siautė hiperinfliacija ir pinigai per mėnesį nuvertėdavo ne procentais, o kartais, – metaliniai grašiai ar zlotai virsdavo jokios vertės neturinčiu metalo laužu.
xxxxxxxxx
B. Jelcinas neabejotinai mėgo savavaliauti, buvo valdingas, net autoritariškas žmogus – šiomis savybėmis jis garsėjo dar tuomet, kai buvo Sverdlovsko srities kompartijos sekretorius, – bet istorijoje jam teko atlikti demokratijos gynėjo vaidmenį. Lietuvai išėjo į naudą, kad B. Jelcinas ir ypač jo žmona Naina labai mėgo A. Brazauską.
Tuo įsitikinau, kai sutikau juos 2005 metais Astanoje. Tada, jau būdamas užsienio reikalų ministras, atstovavau Lietuvai per Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo antros kadencijos inauguraciją.
„Jūs tiktai perduokite mūsų linkėjimus Algirdui. Fantastiškas žmogus!“ - paprašė manęs Naina, o jai pritarė B. Jelcinas. „Kaip gaila, kad mes dabar – ne drauge“, – sakė jis jau prilaikomas apsaugininkų, nes buvo išlenkęs taurę kitą, o net ir nedidelis alkoholio kiekis smarkiai veikdavo jo koordinaciją.
Tada teko matyti, kaip Rusijos prezidentą jį lydintys asmenys beveik nešte išnešė iš salės, nes jis visai negalėjo vartoti svaigalų. Esu girdėjęs ir iš jo draugo A. Brazausko, prisiminusio dar tuos laikus, kai B. Jelcinas dirbo Sverdlovsko komunistų vadovu, kad, kai B. Jelcinas važinėdavo po savo sritį, jį lydėdavo vagonas degtinės. Matyt, tai vėliau jam atsiliepė, nors šis vyras buvo labai tvirtos sveikatos, sportininkas.
B. Jelcinui jo Protokolo tarnyba stengdavosi neduoti degtinės, tik vyno, bet ne visada tai pavykdavo – girdėjau pasakojant, kaip vakarieniaudamas per kažkokį tarptautinį renginį Bukarešte jis pareiškė: „Šalta, nevalgysiu, kol neduosit atsigerti.“ Žinoma, ne vandens.
Tiesa, prisimenant diplomatijos požiūriu anekdotines situacijas, būtų neteisinga sakyti, kad į jas patekdavo daugiausia B. Jelcinas. Daug vėliau buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis man pasakojo, kaip kartą jis pateko į labai keblią padėtį kalbėdamasis su JAV prezidentu George'u Bushu jaunesniuoju.
Tada buvo įsiplieskęs Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą smarkiai kompromitavęs skandalas dėl žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo.
Diskutuodamas su G. Bushu, dalyvaujant valstybės sekretorei Condoleezzai Rice, A. Kwasniewskis pajuokavo, kad jis ukrainiečių politikus skirsto į „homo sovieticus“ ir „homo provincialis“. JAV prezidentas, pasakęs, kad jam viskas aišku dėl „homo sovieticus“, pasiteiravo: „O ką reiškia tas Ukrainos politikų „homo provincialis“?“ Kaip man pasakojo
A.Kwasniewskis, kažkoks kipšas už liežuvio jį patraukė ir jis leptelėjo:
„Tai maždaug tas pats, kas politikas iš Teksaso.“
Stojo kurti tyla. A.Kwasniewskis mirtinai išsigando. Nors G.Bushas buvo paprastas vaikinas iš Teksaso, jis aiškiai dvejojo, kaip reaguoti, – supykti ar apsimesti, kad nesuprato. Ir išgelbėjo C.Rice: ji ėmė entuziastingai kvatoti ir net ploti. Tada ir G.Bushas pratrūko juoktis.
Man pasitaikė proga apie tą atsitikimą paklausti C.Rice. Ji patvirtino A.Kwasniewskio pasakojimą: „Supratau, kad gresia diplomatinė katastrofa, nes George'as Bushas jau aiškiai rengėsi smarkiai įsižeisti,bet jam dar reikėjo laiko pagalvoti, ką sakyti, tad sureagavau pirmoji ir ėmiau garsiai juoktis.“
Skardžiu juoku C.Rice sugebėjo nugesinti bręstantį diplomatinį konfliktą, nes G.Bushas ja labai pasitikėjo ir pamanė, kad jei ji taip reaguoja, vadinasi, čia joks įžeidimas.
