Tautų istorijoje yra kartos, kurios valstybę kuria ir ugdo, yra kartos, kurioms sudėtingomis aplinkybėmis tenka valstybę atkurti, ir yra kartos, kurios dėl atsakomybės stokos valstybę praranda.
Penkios pastarosios Lietuvos gyventojų kartos patyrė visus tautos gyvybingumo išbandymus. Nei perdėtai didžiuojantis, nei save graudinant galima drąsiai teigti – tauta išliko. Dėl daugelio priežasčių, ir mažai tyrinėtų, taip atsitiko.
Mano manymu, viena svarbiausių aplinkybių, padėjusių Lietuvai išsikapstyti iš gresiančios nebūties, yra Vasario 16-osios kartos politikų suvokimas, jog būtent valstybė, savarankiška ir savimi pasitikinti, o ne išplėsta autonomija ar priklausymas kokiam nors kultūriniam, kad ir didingam, nors vakarietiškam regionui, yra tautos išlikimo sąlyga.
Valstybė, nepaisant daugybės jos ydų, ypač biurokratijos, vis tiek telkia visuomenę, turi tikslą, padeda individui pozityviai motyvuoti savo gyvenimą. Netekus ar praradus valstybę nebeilgai tęsiasi ir tautos gyvenimas.
Valstybė nėra gamtos reiškinys, kiekviena karta tarsi ją vėl kuria, tiksliau, vertina nueitą kelią ir galbūt kitaip nei pirmtakai įsivaizduoja jos ateitį. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje jauni ir Vakaruose jau išsimokslinę inteligentai, pasiskelbę „1936 m. generacija“, nepatenkinti A.Smetonos vykdoma politika ir bendra visuomenine situacija, pasiūlė personalizmo ir pliuralizmo idėjomis paremtą „organinės valstybės“ sampratą, aptartą garsioje deklaracijoje „Į Organiškosios valstybės kūrybą“.
Jeigu ne okupacija, karas ir visa, kas buvo po jo, tos idėjos jauniems žmonėms stojus prie valstybės vairo galėjo virsti ir kūnu. O štai tos pačios kartos atstovai, važiavę parvežti „Stalino saulės“, lengva ranka atsisakė ir Lietuvos valstybės, ir sunaikino tuos, kurie ją norėjo tobulinti.
Nežinau, kiek prasminga kalbėti apie kartas okupaciniu laikotarpiu, bet vis tiek tai nebuvo vientisa masė, kiekvienas dešimtmetis turėjo savo spalvą ir atspalvius, po grindimis pasitaikydavo ir pogrindis, o Sąjūdžio karta, labiau dvasinė nei fizinė, pademonstravo didelę politinę brandą. Ir ji padarė ne mažiau negu Vasario 16-osios karta.
Lietuvos valstybė yra įtvirtinta ne tik formaliai. Ar esame šiuolaikinė demokratinė valstybė? Labiau taip negu ne. „Atsvarų“ sistemos, kaip JAV, neturime, bet nežinau, ar tai siektina.
Didelę reikšmę sprendimams vis dar turi autoritetingi pareiškimai. Daug kalbama apie pilietinės visuomenės svarbą, bet atkakliau kovoti už savo interesus tingima. Per 20 metų vieninteliai gydytojai sugebėjo išreikalauti iš valdžios reikiamo dėmesio.
Ar esame saugūs? Taip, kur kas saugesni nei 1940 m. Bet absoliučiai saugus niekas nėra. Jei kiltų karas, nesvarbu kur, ir įtrauktų daug valstybių, Lietuva, kaip NATO narė, negalėtų likti nuošalyje.
Ar patenkinama Lietuvos ekonominė situacija? Nepatenkinama ir niekada tokia nebus, nes žmonių poreikiai keičiasi ir nemažėja. Bet ir ne ekonomistui aišku, kad Lietuva stovi ties būtino kokybinio šuolio riba.
Deja, tiek partijos, tiek Vyriausybė neturi aiškių idėjų, kuria linkme eiti. Gal tai padarys nauja karta, kuri jau beldžiasi į didžiosios politikos duris?
Neseniai teko matyti LRT laidoje pristatytus tris jaunosios kartos politikus. Apie ateitį ir tai, ką reikėtų keisti, jauni žmonės kalba lyg ir teisingai, bet bendromis frazėmis, knygiškai – sriuba be druskos. Nieko panašaus į psichologinį permainų trokštantį nusiteikimą.
O gal jokių permainų ir nereikia? Ir iš tikrųjų niekas jų nenori? Pakanka rūpintis ramia politine karjera pirmiausia čia, Lietuvoje, o paskui persikelti į kokią nors europinę struktūrą?
Sunku prognozuoti, kokį kelią pasirinks būsimoji politikų karta. Aišku tik viena – kad savarankiškos valstybės reikšmė tautos išlikimui tebėra tokia pat svarbi kaip ir Vasario 16-osios politikams. Valstybių nunykimo teorijų europinėje erdvėje dabar plaukioja ne mažiau nei marksizmo klestėjimo laikais.
Savaime suprantama, mes pasitikime, ką sako didžiųjų Europos valstybių vadovai. Bet ar jie patys turi bent kiek aiškesnę ateities Europos viziją?
Jau minėtos „1936 m. generacijos“ autoriai ano meto liberalesnės pakraipos spaudoje nemažai yra rašę apie lietuvių nacionalinį charakterį. Daug įdomių įžvalgų išsakyta (to, beje, nebedaroma šiais laikais), bet vienu iš neigiamų lietuvio bruožų dažnai paminimas servilizmas, iš carinės Rusijos priespaudos laikų perimtas pataikavimas, padlaižiavimas ar įsiteikimas aukštesniems, galingesniems.
Žinoma, Rusijos dabar mes nebijome, iš po NATO skėčio drąsiai spjaudome į Rytus, bet atviriau kalbėti apie problemas Vakaruose vis labiau vengiame, kad neatsargiu smalsumu neįžeistume jų lyderių.
Antai Seimo narys L.Kasčiūnas sumanė akademiniais tikslais pasikviesti į Lietuvą „Alternatyvos Vokietijai“ atstovus (šiuo metu jie turbūt labiausiai nervina A.Merkel) ir bemat buvo išpraustas Tėvynės sąjungos vadovybės, beje, taip pat iš jaunosios politikų kartos.
Bet kodėl reikia jų atvažiavimo bijoti? Kiek man žinoma, „Alternatyva Vokietijai“ nėra prieš Europos Sąjungą, bet turi kitokį ES ateities reformų scenarijų. Kodėl detaliau apie jį nesužinojus, o gal ir nepadiskutavus? Gal slapta baiminamasi, kad patiems nėra ko pasakyti?
Jei būgštaujama dėl tokių niekų, kaip tada bus grumiamasi su rimtesniais valstybei ir tautai pavojais?
