Pirmieji netgi mainydamiesi širdelėmis ar kitais romantiškais atributais nejučia jautėsi ne laiku ir ne vietoje.
Ir labai gali būti, kad netgi intymios vakarienės metu daugiau keitėsi ateinančio savaitgalio planais negu romantiškais jausmais.
Antrieji keikėsi, kad vietoj tų pačių širdelių ar kitų romantiškų atributų neužsisakė daugiau trispalvių.
Ir, kertu lažybų, ateičiai šio gero užsisakė tiek, kad patenkintų labiausiai optimistines prognozes.
Kadangi atėjus penktadieniui – Vasario 16-ajai – į Lietuvą kartu atėjo Kalėdos, tūkstančiai gimtadienių, pergalės visuose įmanomuose pasaulio čempionatuose, krikštynos ir visiems kartu išriedėję Aukso puodai.
Tiek buvo šypsenų pirmą kartą matomiems praeiviams, dainų su visiškai nepažįstamais žmonėmis, kurių galbūt daugiau ir nesutiksi, sielos bendrystės ir tiesiog paprasčiausiai geros nuotaikos.
Šis sugebėjimas švęsti ir linksmintis labiausiai rodo, kad prieš šimtą metų Lietuvoje prasidėjęs eksperimentas neliko vien tiktai idėja, o tapo realiu kūnu.
Be abejo, yra ir daugybė kitų svarbių dalykų, be kurių bendras gyvenimas valstybėje sunkiai įmanomas. Ir visi jie nuolatos aptariami šiame ir greta esančiuose puslapiuose.
Tai ir amžinas pusiausvyros ieškojimas tarp laisvės ir saugumo. Ir toks pat amžinas teisybės ir teisės balansavimas tarpusavyje. Ir ilgesys valdžios, kurią norėtųsi ne tik kritikuoti, bet ir gerbti, jeigu jau ne mėgti.
Ir pagaliau noras matuoti savo pasiekimus ne tik gręžiantis į praeitį ar lygiuojantis į kaimynus, bet tiesiog žiūrint į ateitį.
O jei ir apie pačią šventę kalbėsime, ir joje apstu dalykų, kurių, ko gero, reikia ir kuriuos, ko gero, jau senokai išmokome.
Kaip surikiuoti pagal protokolą garbingus svečius, kuriuo momentu paleisti saliutą, kuriuo giedoti himną, o kada paleisti fejerverkus.
Kaip tiesiogiai transliuoti mišias, kurios, būkim atviri, gal ir nėra pats nuotaikingiausias įvairių ceremonijų momentas, bet jeigu jau seniau karaliai švęsdami pergalę mūšyje užsakydavo proginį „Te Deum“, tai ir mes nelabai ką čia patobulinsime.
Išmokome, kaip taisyklingai tokiomis progomis teikti ordinus, sakyti kalbas, dėti gėles, užsakyti ir sukurti proginius kūrinius, kurie nebeatrodo tik proginiai ir kuriuos galima be jokios gėdos atlikti, klausytis ir didžiuotis netgi visai be progos.
Visų šitų dalykų išmokome, nes yra iš ko pasimokyti.
Gal net išmoksime mažiau varžytis ir po šventinio saliuto nežaboti noro šaukti „Valio“, o patikusį kalbos akcentą palydėti ne tiktai santūriais plojimais, bet ir laisvais šūksniais „Bravo“.
Kadangi ir šito įmanoma išmokti toliau laisvėjant ir mažiau varžantis.
Tačiau yra ir tai, ko neįmanoma išmokti, – jausmų. Jų jokiais būdais nesurepetuosi, jų dar niekam nėra nepavykę sudėlioti į darnią ir tikslią programą, tinkamu momentu įjungti, o pasibaigus repertuarui pasidėti kitam kartui.
Ir kai visą penktadienį – Vasario 16-ąją – vaikštai apimtas tokių nekasdienių jausmų ir matai, kad kitiems kyla toks pat jaudinantis gumulas gerklėje, kuris prasiveržia tai plačia šypsena, tai džiaugsmo ašara, tai nejučia šokio judesį braižančia pėda, pradedi suvokti, kad pačią didžiausią dovaną šimtmečio proga pasidovanojome patys sau.
Tai sugebėjimas švęsti be intrukcijų, programų ir protokolų. Tiesiog iš nenugalimo noro švęsti. O tai gali tik geri žmonės, kai jiems gera.
