Tačiau Lietuvoje toks karštas ledas sėkmingai gaminamas, todėl VšĮ gali dešimtmečius veikti po septyniais užraktais ir slaptumu nenusileisti Valstybės saugumo departamentui. Tarkim, VšĮ – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT).
Žinoma, ne iš piršto laužti nuogąstavimai, kad Seimo stumdynės su LRT dėl informacijos pateikimo tėra dingstis paimti į nagą nacionalinį transliuotoją. Valdžios knietulys pažaboti žiniasklaidą yra įgimtas.
Bet net laisvojo žodžio sargybiniai negalėjo nepastebėti LRT tarybos pasipūtimo, vertusio Seimo narius prašuoliais, kaulijančiais duomenų apie Seimui pavaldžios valstybinės įmonės finansus.
Ironiška, kad net iš Seimo narių buvo atimta teisė žinoti, programiškai deklaruojama LRT laidos veteranės prasmingu pavadinimu, lyg nurašytu iš pačios Konstitucijos.
Sunku nuspėti, kuria linkme pakryps Seimo laikinosios komisijos LRT tyrimas – gal tai nebus dar vienas šaudymas į varnas?
Kol kas parlamentinio tyrimo klausimynas LRT žurnalistų nepriklausomybei grėsmės nekelia.
Nebent privačių prodiuserių kišenei, kurioje dingdavo biudžeto ir Europos Sąjungos (ES) šimtai tūkstančių eurų. O čia viešumas tikrai nepakenks.
Užsitęsusios slėpynės jau pakenkė nacionaliniam transliuotojui, pakurstė visuomenės abejones, ar sąžiningai leidžiami mokesčių mokėtojų bemaž 40 milijonų eurų. Ar tokia niekam neatsiskaitanti „valstybė valstybėje“ viešajame sektoriuje yra išimtis? Anaiptol.
Pasirodo, LRT spyriojimasis neleisti prašalaičiams (net Seimo nariams) kaišioti nosį į savo buhalteriją turi teisinį pamatą.
Jo nerasi nei Visuomenės informavimo, nei LRT įstatymuose, jis gudriai paslėptas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatyme.
Šis įstatymas drauge su Visuomenės informavimo įstatymu yra tas burtingas „Sezamai, atsiverk“, kurį ištarus privalo atsidaryti tvirčiausios viešojo sektoriaus durys. Bet ne visos, nes yra išimčių.
Įstatymas netaikomas LRT, teatrams, koncertinėms organizacijoms, universitetams, lyg jų vieša veikla būtų susijusi su nacionaliniu saugumu ir valstybės paslaptimis.
Vėl karštas ledas.
Dar 2003 m. ES paskelbė direktyvą (atnaujintą 2013 m.), įpareigojančią Bendrijos nares maksimaliai atverti fiziniams ir juridiniams asmenims viešojo sektoriaus sukauptą informaciją, kuriant pridedamąją vertę, siekiant ekonominės ir socialinės naudos, didinant viešųjų finansų panaudojimo skaidrumą ir atskaitomybę, įtraukiant visuomenę į viešuosius reikalus.
Įgyvendindama direktyvą Lietuva priėmė Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymą, turėjusį galutinai atverti viešąjį sektorių, sustiprinti jo skaidrumą ir atskaitomybę, užtikrinti valstybės informacijos išteklių prieinamumą ir atvirumą. Ar sustiprino, ar užtikrino?
2016 metais Valstybės kontrolė (VK) atliko viešojo sektoriaus turimų duomenų atvėrimo auditą.
Išvados daugiau negu liūdnos: jokios pažangos nepadaryta, Vyriausybė neturi nacionalinių duomenų atvėrimo politikos ir strategijos, aukščiausio lygio vadovybė neprisiėmusi jokių įsipareigojimų ir konkrečių planų.
Viešasis sektorius, užuot atsivėręs, dar tvirčiau užremia duris ir langus, bijodamas viešumo, kaip ir viešieji pirkimai.
Nors jų vadovė ir apdovanota ordinu, viešieji pirkimai lieka korupcijos ir viešųjų finansų, anot sodraus valstietiško palyginimo, didele lyg dvaro mergos skyle.
Seimas, narsiai kovojęs su LRT už viešumą, kažkodėl įslaptina savo Kaimo reikalų komiteto posėdžio garso įrašą.
Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovo sprendimu neatveriamos ankstesnių metų viešųjų ir privačių interesų derinimo deklaracijos, paliekant tik šių metų – ši komisija virtusi politikų mundurų valykla.
Niekam nė motais, kad Vilniaus pareigūnų profsąjunga priversta per žiniasklaidą klausti apie Vilniaus apskrities policijos viršininkų algą, nes ji virto slėpiniu.
Dar vienas karštas ledas.
VK ataskaita teigia, kad Lietuva pagal atvirų duomenų rodiklius ES užima 24 vietą ir yra priskiriama prie pradedančiųjų šalių. Nėra ko komentuoti.
