Štai kolekcininkas ir žurnalistas V.Kavaliauskas stebisi, kad negali įsiūlyti Lietuvai visą gyvenimą rinktos brangios dovanos – ordinų, medalių ir kitų regalijų kolekcijos.
Jis tikina, kad savo turtus mielai dovanotų valstybei, kad visi jais galėtų pasigėrėti muziejuje. Gal Valdovų rūmuose arba Karo muziejaus filiale Vilniuje. Bet valdininkai – nuo Prezidentūros iki Kultūros ir Krašto apsaugos ministerijų – purkštauja: „Mums to nereikia!“
V.Kavaliauskas siuntė raštus prezidentei, premjerui ir krašto apsaugos ministrui, bet nė vienas nesusidomėjo daugiau kaip 2 tūkstančiais istorijos relikvijų – Baltijos ir kitų šalių garbės ženklais, teikiamais už išskirtinius nuopelnus, atminimo žymekliais, valstybingumo simboliais.
Tai kolekcininko reikalai – tegul laiko savo bute.
Ir teisingai – gal kolekcininkas ne tik vietos muziejuje įsigeis? Gal dar ko užsimanys? Išties įtartina dovana – iš kur čia toks geradarys!
Vilnius nepriėmė ir kitos dovanos – Vyčio paminklo, kuris būtų iškilęs už suaukotus pinigus. Bet Kauno meras V.Matijošatis iškart tuo pasinaudojo – puolė ieškoti vietos paminklui.
Pamatysime, ar neprašovė. Juk taip neseniai litai su Vyčio atvaizdu vokeliuose į kyšininkų kišenes keliaudavo. O gal ir Vyčio paminklas ne už dyką? Įtartina.
Kad Lietuvoje visokios dovanos – praeitis, tegul ir užsieniečiai pajunta. Tad atvykėliai verslininkai, programuotojai, aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojai ir visokie startuoliai tegu pašąla kelias naktis eilėje prie Migracijos departamento durų laukdami leidimų laikinai gyventi Lietuvoje – gal praeis noras bastytis.
Šie svečiai tai jau tikrai įtartini – nejaugi jie Lietuvai ketina savo protus, kvalifikaciją ir sugebėjimus dovanoti?
