Ši šventė sutraukė į Lietuvos miestų ir miestelių gatves kaip niekada gausias minias, pritrūko net trispalvių – tiek daug buvo norinčiųjų jas iškelti, papuošti savo namus ar jomis mojuoti per gausybę renginių.
Tokios datos – ne kiekvienai kartai tenkanti proga, o sakyti, kad šventė pavyko, bus galima tik ateityje, jei prabėgus dešimtmečiams jau pražilę dabartiniai jaunuoliai norės savo vaikaičiams papasakoti, kaip buvo smagu šią dieną ir koks pasididžiavimo Lietuva jausmas buvo užplūdęs jų krūtinę.
Žmonės norėjo švęsti, bet ar tikrai viskas buvo šventiška?
Atvyko glaudžiai su Lietuva istorijos susietų 11 valstybių delegacijos – prezidentai, karališkųjų šeimų atstovai. Tai buvo ir puiki proga parodyti svetingumą, ir paskleisti žinią apie Lietuvą.
Tačiau, kaip dažnai nutinka mūsų šalyje, vėl akis badė tokiai šventei visiškai nepritinkantis politinis konkuravimas – prezidentė D.Grybauskaitė kažkodėl panoro pasirodyti ne tik svarbiausia, bet kone vienintele mūsų šalies atstove, nustumdama į šešėlį kitus aukščiausius Lietuvos pareigūnus.
Prieš iškilmingą Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremoniją S.Daukanto aikštėje D.Grybauskaitė Prezidentūroje priiminėjo į Lietuvą atvykusius užsienio svečius, bet kažkodėl tai darė viena, o buvęs šalies vadovas V.Adamkus, Seimo pirmininkas V.Pranckietis ir premjeras S.Skvernelis tuo metu lūkuriavo kitoje salėje.
Neaišku, kodėl užsienio svečiams nebuvo sudaryta galimybė pabendrauti su kitais aukštais mūsų šalies pareigūnais, kaip būdavo įprasta prezidento V.Adamkaus valdymo laikais.
Argi šimtmečio šventės proga mūsų valstybei neturėjo atstovauti ir premjeras, parlamento vadovas, kariuomenės vadas, Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismų pirmininkai, ministrai?
Toks pasauliui įprastas scenarijus galėjo netikti nebent norint užsienio svečiams sudaryti įspūdį, kad Lietuvos valdžia – vienintelė prezidentė D.Grybauskaitė. Tarsi mūsų šalis būtų valdoma panašiai kaip Rusija ar Baltarusija.
Tokių prezidentės akibrokštų pastaruoju metu būta ir daugiau.
Antai neseniai Lietuvoje Vyriausybės vadovo kvietimu lankantis Japonijos premjerui Sh.Abe pareikalauta, kad aukštas svečias pirmiausia susitiktų su prezidente.
Baltijos šalių laišką dėl naujo ES finansinio laikotarpio Europos Vadovų Tarybos pirmininkui D.Tuskui pasirašė Estijos ir Latvijos premjerai, o Lietuvos vardu parašą suraitė prezidentė.
Tik prezidentė vyksta į ES vadovų forumus, nors kai sprendžiami ekonominiai Bendrijos reikalai, kitoms valstybėms atstovauja vyriausybių vadovai.
Tai nėra praktinės reikšmės neturintis formalumas. Kai visą Lietuvos santykių su ES aukščiausiu lygiu erdvę užėmė prezidentė, Vyriausybei sunkiau ginti jos kompetencijai priskiriamus ekonominius interesus, žinoti kitų šalių pozicijas, ieškoti sąjungininkų Bendrijoje įvairiais konkrečiais klausimais.
Šimtmečio minėjimas tik patvirtino jau seniai matomą kone liguistą D.Grybauskaitės norą dominuoti valstybėje naikinant politinius varžovus ir savo kritikus.
Būtų galima nekreipti į tai dėmesio ir džiaugtis pačia švente, jei daug šaliai nusipelniusių žmonių viešai nesiskųstų, kad šventinę nuotaiką vis dėlto apkartino jiems rodyta nepagarba.
Nepriklausomybės Akto signatarų klubo vadovė B.Valionytė tiesiai išdrožė, kad signatarai nesulaukė kvietimo į renginius, išskyrus į vėliavų iškėlimo ceremoniją, matyt, todėl, kad 1991 m. sausio 13-ąją jie ir aukštojoje sovietų komunistų partijos mokykloje dirbusi D.Grybauskaitė buvo skirtingose barikadų pusėse.
Gal švenčiant valstybės šimtmetį derėtų paprasčiausiai numoti ranka į tokį elgesį, bet akivaizdu, kad švente nepasinaudota telkiant Lietuvą, nebuvo leista užsienio svečiams susitikti su įvairiais mūsų visuomenės sluoksniais surengus diplomatiniu protokolu tokiais atvejais numatytą priėmimą.
Net prezidentės pasirinktas šimto asmenų, kuriuos ji apdovanojo Lietuvos šimtmečio proga, sąrašas verčia traukyti pečiais – šalia valstybei neabejotinai nusipelniusių žmonių daug ir tokių, kurių bene vienintelis nuopelnas – aptarnauti vadinamąjį Prezidentūros dvarą, bent jau taip viešai atsiliepiama apie kai kuriuos apdovanotus veikėjus.
Atrodo, prezidentės D.Grybauskaitės kadencijai artėjant link pabaigos, ji dabar skuba pamaloninti jai artimus asmenis, tiktai negražu, kad asmeninėms padėkoms buvo panaudota visos tautos šventė – Lietuvos valstybės šimtmetis.
Žinoma, visokios vienadienės valdžios grimasos pasimirš, o valstybės šimtmetį įprasmins tiktai realūs darbai.
Daug ko nespėta padaryti iki Vasario 16-osios: nėra žadėtų paminklų nei Lukiškių aikštėje, nei J.Basanavičiui, nepasisekė pastatyti ir amžina statyba vadinamo nacionalinio stadiono ar pertvarkyti sostinės Sporto rūmų į kongresų centrą, nepajuda iš mirties taško ir sumanymas apdegusį profesinių sąjungų pastatą ant Tauro kalno paversti Tautos namais.
Jeigu šiuos sumanymus vis dėlto kada nors pavyktų įgyvendinti, tai tikrai būtų geriausias Lietuvos šimtmečio įprasminimas.
