Jaunystėje atsisakęs gerai mokamo darbo Vokietijos klinikoje ir grįžęs padėti Lietuvai Santaros klinikų Vilniuje vadovas akademikas 59 metų K.Strupas šią savaitę išgirdo kaltinimus piktnaudžiavimu – esą neteisėtai reikalavo paramos ligoninei iš bendrovių, kurios laimėjo viešųjų pirkimų konkursus.
Sunkiausiais momentais, kai reikėdavo apsispręsti, ką rinktis – patogų ir ramų gyvenimą, didesnę algą ar pašaukimą ir pareigą, K.Strupas elgdavosi kaip idealistas ir Lietuvos patriotas.
Todėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų tiriamas galimas kyšininkavimas, kai atlygis buvo fiksuojamas kaip parama ligoninei, K.Strupo žmonai 52 metų Silvijai Strupienei kelia didelę nuostabą.
Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja S.Strupienė pasakojo, jog tobulindamas žinias Vokietijoje jos sutuoktinis daug prisidėjo prie to, kad „Carito“ organizuojama labdara pasiektų Lietuvos ligonines.
1990-aisiais gavęs stažuotę ir darbą Berlyno Šv.Jadvygos klinikoje K.Strupas su šeima praleido Vokietijoje beveik 5 metus.
Būdami užsienyje Strupai gabendavo kaip labdarą sterilizavimo aparatus, įvairią medicininę įrangą, daug tokios labdaros yra gavusi tuometė Lazdynų greitosios pagalbos ligoninė.
Prikalbinusi vyrą grįžti iš Vokietijos į Lietuvą ir atsisakyti karjeros užsienyje S.Strupienė tikino: „Dabar toks mūsų patriotizmas atrodo naivus, bet tuo metu mums buvo svarbu, kad abu dirbsime dėl Lietuvos.“
– Ar nesigailite, kad galėjote dirbti ir gyventi Vokietijoje, bet grįžote su vyru į tėvynę? – „Lietuvos rytas“ paklausė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojos S.Strupienės, kuri atrodė dar neatsitokėjusi po vyro sulaikymo.
– Tuometė Lietuva ir Vokietija skyrėsi kaip dangus ir žemė.
Tai buvo sunkiausi metai Lietuvai, todėl norėjosi prisidėti prie jos atgimimo. Tai buvo mūsų jaunatviškas entuziazmas.
Vokietijoje mano vyras buvo gerai vertinamas, jam pavyko atsiskleisti kaip chirurgui, jis daug ko išmoko, jam nekart buvo siūloma pasirašyti neterminuotą darbo sutartį ir likti dirbti.
Tuo metu mūsų dukterys buvo dar mažos. Jei Vokietijoje jos būtų pradėjusios lankyti darželį ar mokyklą, neabejoju, kad būtų tapusios tikromis vokietėmis.
Manau, joms tai būtų pavykę natūraliai, be jokios psichologinės traumos.
Mano ateitis Vokietijoje atrodė sudėtingesnė – man būtų buvę kur kas sunkiau įsilieti į šios šalies gyvenimą, tad vis paragindavau grįžti į Lietuvą. Žinoma, aš būčiau viską iškentusi, bet vyras galiausiai pritarė man: „Tu teisi. Mes, lietuviai, turime dirbti tėvynėje.“
– Taigi susikrovėte lagaminus ir grįžote...
– Į tuometę Lazdynų ligoninę. Aš ne iš karto pradėjau dirbti, nes parvykome į Vilnių su ką tik gimusia trečia dukterimi, kuria reikėjo rūpintis.
Mano vyras tapo vieno Lazdynų ligoninės skyriaus vedėju. Jis sėkmingai dirbo, vėliau laimėjęs konkursą pradėjo operuoti Santaros klinikose.
Jo gyvenime tai buvo svarbus žingsnis – jis švytėjo, dirbo dieną naktį.
– Ar jūsų vyras nuo jaunystės žavėjosi chirurgija?
– Net vadovaudamas Santaros klinikoms jis iki šiol sapnuoja operacinę – man daug kartų yra apie tai pasakojęs. Iš tikrųjų jis daug atidavė chirurgo profesijai, yra paaukojęs daug savaitgalių, netgi savo sveikatą.
Dėl didelio krūvio net buvo sustreikavusi širdis.
Pakilęs po infarkto jis kaip pamišęs vėl puolė į darbą.
– Jūsų vyras daug jėgų atidavė tobulindamas sudėtingas operacijas, pavyzdžiui, persodindamas kepenis. Ką prisimenate iš tų laikų?
– Aš jį labai palaikiau, man atrodydavo, kad kartu su juo esu operacinėje.
Mes su dukterimis stengėmės atpalaiduoti jį nuo rūpesčių, kad galėtų daugiau laiko skirti savo darbui. Kepenų persodinimo operacijoms mano vyras daug ruošėsi, iš pradžių eksperimentuodamas ir persodindamas kiaulių kepenis.
Kai jis operuodavo sunkiai sergančius ligonius, būdavo, kad grįždavo tik po paros. Mes namuose jį išvysdavome vos gyvą, bet laimingą.
– Ar tiesa, kad dėl pervargimo jūsų vyro gyvybei buvo iškilęs pavojus?
– Taip. Kartą visą naktį jis dalyvavo kepenų persodinimo operacijoje.
Kai parėjo namo, iškart pamačiau, kad jis išsekęs ir pervargęs.
Sunku pasakyti, kuo tai galėjo baigtis, jei nebūčiau buvusi šalia. Aš iškart supratau, kas atsitiko.
Dėl ūmaus kraujagyslės užsikimšimo tada jam buvo skubiai atlikta angioplastinė procedūra.
– Ar nebūdavo skaudu, kad tiek daug laiko jūsų vyras skiria pacientams? Kaip atrodydavo jūsų atostogos?
– Niekada nežinodavome, kada atsiras donoras, todėl dažnai mūsų atostogos atrodydavo kaip evakuacija dėl stichinės nelaimės.
Netrūkdavo nuotykių, tuo metu man daug kas atrodė romantiškai – esame ne kartą nutraukę atostogas Nidoje, skubiai kėlęsi specialiu keltu.
Būdavo ir taip – jis persėda į greitosios pagalbos automobilį ir vyksta paimti donoro kepenų, o aš su mažais vaikais lekiu iš paskos namo.
– Ar jūs jaunystėje taip pat svajojote apie chirurgiją?
– Ne, dviem chirurgams pernelyg ankšta vienuose namuose. Pasirinkau reabilitaciją – šią specialybę labai mėgstu. Be to, stengiausi vyrą apsaugoti nuo buities, tad augindama tris dukras namuose praleidau 8 metus.
– Ar bent viena atžala pasirinko mediciną?
– Ne viena, o net dvi. Viena duktė yra gydytoja oftalmologė, baigia parašyti mokslinį darbą, kurį planuoja šiais metais apsiginti, o jauniausia duktė – penkto kurso medicinos studentė.
Dar viena duktė yra menininkė, ji pasirinko šokį.
Sakyčiau, vieną dukterį paaukojome dievams, ji baigė universitetą, tačiau nuo mažens jos svajonė buvo šokis. Nenorime žlugdyti jos vilčių.
– Kaip dabar jaučiatės, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, o jūsų sutuoktiniui pareikšti įtarimai?
– Jaučiuosi klaikiai, nes esu įsitikinusi, kad tokiems kaltinimams nėra jokio pagrindo.
Aš pasakysiu dar griežčiau – tai talentingo žmogaus žlugdymas ir paniekinimas. Bet skaudžiausia tai, kad kenčia mano vyro, kaip gydytojo, reputacija.
Gal yra šeimų, kur sutuoktiniai nedaug žino vienas apie kitą, turi savų paslapčių, tačiau mūsų šeimoje to nėra.
Mes puikiai sutariame.
– Ar jūsų vyras kada nors yra guodęsis, kad vadovauti ligoninei sunkiau nei būti chirurgu?
– Ne, sakyčiau, priešingai – būti chirurgu reiškia būti atsakingam už kito gyvybę.
Vadovavimas yra tarsi diplomatijos menas, kai turi atsižvelgti į kitų nuomonę ir poreikius, laviruoti. Operuodamas chirurgas turi daugiau laisvės.
Prieš tapdamas Santaros klinikų generaliniu direktoriumi jis ilgai svarstė, ar žengti šį žingsnį.
Mano supratimu, jam puikiai sekėsi, jis – geras vadovas.
Tai, kas dabar vyksta, man atrodo absurdiška.
– Ar nebuvo jausmo, kad įvyko nesusipratimas, kažkokia klaida, kad visa tai greitai išsisklaidys?
– Supraskite, man sunku apie tai kalbėti. Žinau tiktai viena, net galiu padėjusi ranką ant širdies pasakyti – kai mano vyras pradėjo vadovauti Santaros klinikoms, mes finansiškai ėmėme gyventi kukliau nei tuo metu, kai jis dirbo chirurgu. Užtat atsirado daug streso, nerimo.
Juokingai skamba šiame ikiteisminiame tyrime girdėti žodžiai – piktnaudžiavimas, didelio masto kyšininkavimas. Viską, ką turime, mes įsigijome tada, kai jis dar nebuvo klinikų generalinis direktorius. Per pastaruosius ketverius metus mūsų šeima nepraturtėjo.
– Net neatostogavote kokioje nors egzotiškoje šalyje?
– Mūsų atostogos būna trumpos ir tik porą kartų per metus.
Pavyzdžiui, šiemet, kaip ir pernai, atostogavome sausį. Taip pat turime šeimos tradiciją rugpjūčio mėnesį savaitę ar dvi pailsėti Neringoje.
Tai ir viskas, bet aš dėl to nesuku galvos.
Man skaudu, kad teršiamas mano vyro vardas, esą jis turėjo savanaudiškų tikslų. Bet nėra jokio savanaudiškumo – kaip gyvenome kukliai, taip ir toliau gyvename.
Man skauda širdį, taip neturėtų būti – prieš žmogų apipilant purvu pirmiausia reikia viską gerai išsiaiškinti, o ne trimituoti visam pasauliui.
Akademiko nuopelnai buvo įvertinti
Biomedicinos mokslų daktaras, akademikas, profesorius K.Strupas yra vienas garsiausių šalies medikų, žinomas pilvo chirurgas, atlikęs daugybę unikalių ir sudėtingų operacijų, pavyzdžiui, vienos operacijos metu persodinęs kasą ir inkstą.
Dėl pasiekimų medicinoje jis tituluojamas Profesijos riteriu, už nuopelnus tobulinant pilvo organų chirurgiją, pasiekimus ir inovacijas onkologinėje chirurgijoje, kepenų, kasos ir inkstų persodinimą buvo apdovanotas valstybiniu apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Buvo reikalaujama skirti paramą?
Specialiųjų tyrimų tarnybos atakos prieš Santaros klinikas vyko šį trečiadienį.
Nuo pareigų nušalintam K.Strupui pateikti įtarimai dėl piktnaudžiavimo. Kyšininkavimu įtariami klinikų Informatikos ir plėtros centro direktorius Romualdas Kizlaitis, kuris suimtas 14 parų, klinikų Informatikos ir plėtros centro Informacinių technologijų skyriaus projektų vadovas, taip pat klinikų Informatikos ir plėtros centro vadybininkė.
Įtarimai dėl papirkimo pateikti ir keturiems privačių bendrovių atstovams.
Pareigūnai trečiadienį lankėsi Norvegijos kapitalo informacinių technologijų bendrovėje „Atea“.
Pernai lapkričio pradžioje Santaros klinikos su „Atea“ pasirašė 502,5 tūkst. eurų vertės sutartį dėl kompiuterių su programine įranga įsigijimo, o tų pačių metų liepos pabaigoje – beveik 150 tūkst. eurų vertės ugniasienės su programine įranga ir diegimo darbų sutartį su bendrovėmis „Atea“ ir „Fortevento“.
Teisėsauga įtaria, kad Santaros klinikų atstovai iš įmonių reikalavo paramos dėl laimėtų viešųjų pirkimų. Jų vertė vien 2017 metais siekia beveik 2 mln. eurų.
