„Jeigu kalbėtume apie žmogaus teises, demokratines vertybes, pilietinę visuomenę – sakyčiau, nepasikeitė. Jos yra varžomos, taip pat ir švietimo sistemoje. Kartais galvoju, kad yra griežtinama“, – teigia diplomatas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir R.Motuzo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Yra labai daug diskusijų, kokios politikos turėtų laikytis Lietuva Rusijos atžvilgiu. Diskusijos paaštrėjo po to, kai matome, kad aukščiausi šalies vadovai neturi vieningos pozicijos šiuo klausimu. Prezidentė pareiškė griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu, premjeras teigia, kad reiktų ieškoti bendradarbiavimo. Jūsų, kaip dirbančio diplomatinį darbą, akimis, kaip viskas turėtų būti?
– Mūsų Lietuvos Respublikos ambasada Maskvoje dirba pagal tas kryptis, kurias suformuoja Lietuvos Respublikos prezidentė, Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija ir kitos institucijos. Mes šiandien ribojame bendradarbiavimą politiniame lygmenyje. Situacija pasikeitė 2014 m., kai Rusija pažeidė tarptautinę teisę, jos normas dėl Krymo, įvykių Rytų Ukrainoje, Donbase ir kitur. Dėl to mes laikomės tokios pozicijos.
Žinoma, diskusijų būna ir tarp Europos Sąjungos valstybių – ar sankcijos reikalingos. Vis dėlto diplomatijoje seniai pripažinta, kad tos sankcijos, laikysena yra reikalinga, nes mes neturime kitų priemonių. Bet iš tiesų šiandien negalima sakyti, kad nevyksta bendradarbiavimas su Rusija. Tiesiog, kai kalbame, diskutuojame, kas vyksta praktiniame lygmenyje – mes tiesiog nekalbame.
– Kaip jus, kaip Lietuvos Respublikos diplomatą, priima valstybinės Rusijos institucijos? Iš atmosferos, kuri pateikiama Lietuvoje, atrodytų, kad jums visos durys turėtų būti uždarytos.
– Pastaruoju metu, jeigu stebėtume viešąją erdvę, apie Lietuvą Rusijos spaudoje rašoma gana mažai. Labai daug priklauso nuo užsienio politikos. Šiuo metu daugiausia rašoma apie Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ir Siriją. Ne tik Lietuva, visa Europos Sąjunga lyg ir yra antrame plane todėl, kad nieko naujo neįvyko. Rusija nesusitarė dėl daugelio dalykų, kuriuos norėjo susitvarkyti.
Žinom, kad daug vilčių dėjo į JAV po rinkimų. Šiandien dėl to yra daug kalbama apie Ameriką, diskutuojama įvairiais klausimais.
– Kaip diskutuojama apie Ameriką? Iš to, ką girdime Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad tai Rusijos priešas numeris vienas.
– Tai yra priešas numeris vienas oficialioje užsienio politikoje. Bet yra bendradarbiaujama. Neseniai vyko aukščiausių Rusijos Federacijos saugumo struktūrų tarnybų vadovų vizitas į JAV, nors jie yra sankcijų sąraše – buvo paaiškinta, kad mes bendradarbiaujame svarbiais saugumo klausimais.
Buvo pateikta informacija, kad buvo kalbama apie būsimąjį futbolo čempionatą ir jo metu padidėjusį terorizmą, kitas grėsmes.
– O kaip kalba žmonės Maskvos gatvėse?
– Apie Ameriką paprastiems žmonėms įskiepyta tai, kad tai yra priešas.
– Kaip Rusija gali sureaguoti į žinutę, kad Lietuvos prezidentė susitiks su Donaldu Trumpu?
– Manau, kad normaliai sureaguos. Tokie susitikimai vyksta, lygiai taip pat Rusija susitinka su tomis valstybėmis, kur yra labai globalios ir artimos problemos. Gal mums irgi kai kada nepatinka, kad su kažkuo susitinka. Manau, kad sureaguos normaliai, nes Rusija žino, kad Lietuva yra NATO narė, kad JAV yra didelis žaidėjas.
Kita vertus, visi žino ir Rusija žino, kad JAV, Baltijos valstybės, iš jų ir Lietuva, yra svarbios partnerės, vien tas faktas, kad nebuvo pripažintos Baltijos valstybės sovietinės okupacijos metu. Žinoma, aktyviai seks, apie ką buvo kalbama.
– Kai jūs nueinate į privačius susitikimus su aukštais pareigūnais, jūsų neklausia, ką prezidentė turėjo omenyje, pavadindama Rusiją teroristine valstybe? Arba kodėl kai kurie Lietuvos politikai nuolat eskaluoja šį klausimą, traukia Rusijos kortą, kaip grėsmės šalia Lietuvos šaltinį?
– Neklausia. Manau, kad priima kaip status quo, suprasdami, kad mes turime savo poziciją, jos neslepiam, griežtai vertinam tuo įvykius, kurie vyko Rusijoje ir šiandien vyksta.
Kita vertus, jei kalbėtume apie paprastus žmones, kai kurie turi mažai informacijos ir dažnai klausia: kas atsitiko, kad mes nebeesame tokie bičiuliški. O kai pradedi pasakoti, kad niekas neatsitiko, tai jie yra labai nustebę. Imkime bendradarbiavimą kultūros srityje – jis tikrai nepablogėjo, verslas – kaip bekalbėtume, žiūrint į praėjusius metus, Rusija Lietuvai išlieka svarbiausia prekybos partnere, apie 30 proc. eksportas padidėjo, taip pat ir importas iš Rusijos.
Kita vertus, turizmas padidėjo apie 10 proc., vizų išdavimo skaičius padidėjo apie 3 proc. Valstybė netoli, vyksta bendradarbiavimas.
– Sakote, kad žmonės klausia, kodėl pasidarėme mažiau bičiuliški.
– Čia yra emocinis dalykas – jie kažkur girdėjo, žiūri televiziją.
– Vadinasi, propaganda dirba gerai?
– Dirba, bet kai mes pradedame kalbėti, jie sako: mes šito nežinojome.
– O kaip jie pateikia Lietuvą?
– Populiari tema yra, kad mes naikinam, verčiam sovietinius paminklus. Aš sakau, kad nieko panašaus.
– Ar situacija ne per daug yra įtempta, kad mes galėtume kalbėti apie bičiuliškus santykius? Daug rusų važiuoja atostogauti į Palangą, Lietuvą prisimena dėl kartų, savo senelių.
– Daug žmonių dar turi savo nuosavybę. Žinoma, kad yra santūresnė pozicija ir jie supranta mūsų poziciją. Pagaliau, keičiasi ir pati Rusijos visuomenė. Jie šiandien irgi migruoja ne tik po Baltijos šalis, bet po visą pasaulį, Europą ir supranta, kas vyksta pasaulyje. Tiesiog gal yra mažiau sentimentų, bet jiems yra patraukli Lietuva, daug kas perkelia dalį savo verslo, ypač IT srityje. Tai galbūt rengimasis, jeigu čia kažkas įvyktų. Mes žinom, kad yra sankcijos ir kitokie draudimai, pavyzdžiui, turėti sąskaitas užsienyje. Kai kas atidaro sąskaitas Lietuvoje.
– 3 metus jūs dirbate ir gyvenate Rusijoje. Kaip per tuos metus pasikeitė šalis?
– Rusija yra labai įvairi, didelė. Viena iš krypčių – mes norime bendrauti su regionais, kad mūsų nepamirštų. Mes turime lietuvių bendruomenes, kurios likusios nuo tremčių – Irkutske, Krasnojarske ir kitur. Rusija yra labai skirtinga. Vieni orientuojasi į mokslą, kiti kitur.
Įdomi istorija, po 1930 m. pačius rusus trėmė – mokslininkus, dėstytojus, kurie kūrė universitetus. Visi regionai labai skirtingi. Gal keičiasi infrastruktūros. Jeigu kalbėtume apie žmogaus teises, demokratines vertybes, pilietinę visuomenę – sakyčiau, nepasikeitė.
Jos yra varžomos, taip pat ir švietimo sistemoje. Labai dažnai yra klausimai apie Krymą, kitus dalykus, o kadangi aš esu tos kartos, kuri baigė sovietinę vidurinę mokyklą, man labai keista, kad dabar labai dažnai sugrįžta politinės valandėlės ar privalomos diskusijos, daugiau draudimų – „Twitter“, interneto, duomenų bazių saugojimo, yra užsienio agentų įstatymas. Tai rodo, kad ta sritis nepasikeitė, o kartais galvoju, kad yra griežtinama.
– Kaip paaiškinti paradoksą, kai jauni, po pasaulį keliaujantys Rusijos piliečiai, matantys, kaip kitose tautose viskas vyksta, savo šalyje prisitaiko prie esamos padėties, netgi jei tai yra žmogaus teisių pažeidimai, varžymai?
– Galbūt ne prisitaiko, gal yra tam tikras visuomenės ar tautos bruožas, yra tam tikro abejingumo. Tiems, kuriems nepatinka, jie išvažiuoja. Visiškai neseniai teko matyti statistiką, „Eurostat“ duomenis. Nors mus kritikavo dėl migracijos Kaliningrado srities buvęs gubernatorius, bet pažiūrėjus, rusų migracija yra žymiai didesnė. Jie tiesiog išvyksta, jie negali savęs realizuoti – meno žmonės, gabūs žmonės. O kodėl netrūksta žmonių?
Yra paprasta statistika: vakuumą ar darbo jėgą užpildo migrantai iš vidurinės Azijos respublikų. Yra labai didelis skaičius. Čia yra tas paradoksas: kartais lyg pasisakom prieš Vakarus, bet vis tiek migruojam į Vakarus ir ten randam geresnį pragyvenimą, geresnę gyvenimo vietą, kad realizuotume savo interesus.
– 2018 m. kovo mėnuo labai reikšmingas Rusijoje – eiliniai prezidento rinkimai. Yra 8 kandidatai. Pokyčių turbūt neverta tikėtis?
– Čia yra gana stiprios valstybinės valdžios struktūros. Vladimiras Putinas išsikėlė pats, kaip nepriklausomas kandidatas, identifikuoja save visos tautos prezidentu. Yra stiprios valdžios struktūros, kurios palaiko. Dauguma žmonių yra tiesiogiai susiję su valstybinėmis struktūromis, įmonėmis, kapitalu. Turbūt iki 70 proc. įmonių dar yra valstybinės. Ta tvirta valstybinė sistema, valstybės tarnautojų sistema tiesiog galvoja, kad taip reikia – palaikyti tai, kas šiuo metu valdžioje.
– Ar gali būti konstitucijos pakeitimai – pasirinktas prezidentas iki gyvos kalvos?
– Sunku pasakyti. Svarstymų yra labai daug, parodys laikas. Visuomenė, politikos ekspertai apie tai labai daug diskutuoja. Manyčiau, kad tai būtų netinkamas žingsnis.
– Ką reiškia būti ambasadoriumi Rusijoje?
– Mūsų dvišaliai santykiai nėra patys geriausi, išgyvenam ne pačius geriausius laikus, tačiau yra daug praktinio pobūdžio problemų. Nežiūrint kokie santykiai, juos spręsti reikia.
– Ar nereiktų nusistatyti labai konkrečių nacionalinių interesų, kurie liečia Lietuvos ir Rusijos santykius, nusibrėžti ribas? Tada ir jums būtų aišku, kaip jums dirbti.
– Nacionaliniai prioritetai šiame laikotarpyje yra nubrėžti. Mes esame įšaldę bendradarbiavimą politiniame lygmenyje, o kitame lygmenyje bendradarbiaujam.
– Esate išbandęs ambasadorystę kitokio pobūdžio, Europos Sąjungos šalyse. Galite palyginti savo darbo specifiką?
– Skandinavija mums yra labai palanki šalis, labai daug žino ir mes turime labai daug panašumų – savo gyvenimo būdu, stiliumi. Šiandien dvišaliuose santykiuose mes neturime jokių problemų. Kita vertus, yra profesionalus diplomato darbas.
Kuo didesni iššūkiai, kuo daugiau problemų, kuo daugiau reikia susikaupti, susitelkti ne tik man, bet visai komandai, tuo yra įdomiau. Mes šiame laikotarpyje tam tikra prasme gyvename istorinį laikotarpį, dirbdami čia.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
