– Ką reiškia šiuo metu būti ambasadoriumi Rusijoje? – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė paklausė R.Motuzo.
– Mūsų dvišaliai santykiai nėra patys geriausi, išgyvename ne geriausius laikus, tačiau yra daug praktinio pobūdžio problemų. Jas reikia spręsti.
Mes esame įšaldę bendradarbiavimą politiniu lygiu, bet kitur bendradarbiaujame.
– Kaip jus, Lietuvos diplomatą, priima Rusijos valstybinės institucijos? Iš atmosferos, kuri pateikiama Lietuvoje, atrodytų, kad jums visos durys turėtų būti uždarytos.
– Pastaruoju metu Rusijos spaudoje apie Lietuvą rašoma gana mažai. Dabar daugiausia dėmesio skiriama JAV ir Sirijai.
Ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga yra lyg ir antrame plane todėl, kad čia nieko ypatingo neįvyko.
– Kas rašoma apie JAV? Iš to, ką girdime Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad tai didžiausias Rusijos priešas.
– Tai didžiausias priešas oficialioje užsienio politikoje. Bet bendradarbiaujama.
Neseniai vyko aukščiausių Rusijos saugumo struktūrų tarnybų vadovų vizitas į JAV, nors jie yra sankcijų sąraše – buvo paaiškinta, kad mes bendradarbiaujame svarbiais saugumo klausimais. Paaiškinta, kad buvo kalbama apie būsimąjį futbolo čempionatą Rusijoje ir galimas terorizmo grėsmes.
– O ką kalba žmonės Maskvos gatvėse?
– Paprastiems žmonėms įskiepyta, kad Amerika yra priešas.
– Kaip Rusija gali sureaguoti į žinutę, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiks su JAV vadovu Donaldu Trumpu?
– Manau, normaliai. Rusija žino, kad Lietuva yra NATO narė, o JAV yra didelis žaidėjas. Žinoma, bus aktyviai sekama, apie ką per susitikimą kalbama.
– Kai susitinkate su aukštais Rusijos pareigūnais, jūsų neklausia, ką Lietuvos prezidentė turėjo omenyje pavadindama Rusiją teroristine valstybe? Arba kodėl kai kurie Lietuvos politikai nuolat eskaluoja šį klausimą?
– Neklausia. Manau, tai vertina kaip savaime suprantamą dalyką, suprasdami, kad mes turime savo poziciją, jos neslepiame, griežtai vertiname tuos įvykius, kurie vyko Rusijoje ir šiandien vyksta.
Kalbant apie paprastus žmones, kai kurie iš jų turi mažai informacijos ir dažnai klausia: kas atsitiko, kad mes nebesame tokie bičiuliški? O kai pradedi pasakoti, kad nieko neatsitiko, jie labai nustemba.
Pavyzdžiui, bendradarbiavimas kultūros srityje tikrai nepablogėjo. Rusija mums išlieka svarbiausia prekybos partnerė, pernai padidėjo ir eksportas, ir importas, pagyvėjo turizmas, rusams daugiau išduodama Lietuvos vizų. Žodžiu, vyksta bendradarbiavimas.
– Sakote, žmonės klausia, kodėl pasidarėme mažiau bičiuliški.
– Čia emocinis dalykas – jie kažkur girdėjo, pamatė per televiziją.
– Vadinasi, propaganda dirba gerai?
– Dirba. Bet kai mes pradedame aiškinti, jie sako: mes šito nežinojome.
– O ką propaganda pateikia apie Lietuvą?
– Populiari tema – esą mes naikiname, verčiame sovietinius paminklus. Aš sakau, kad nieko panašaus nėra.
– Matyt, situacija per daug įtempta, kad galėtume kalbėti apie bičiuliškus santykius. Kita vertus, daug rusų važiuoja atostogauti į Palangą, kaip anksčiau jų seneliai.
– Daug rusų pas mus turi nuosavybę. Kita vertus, Rusijos visuomenė keičiasi, rusai šiandien migruoja ne tik po Baltijos šalis, bet ir po visą pasaulį. Jiems patraukli Lietuva – daug kas perkelia dalį savo verslo, ypač informacinių technologijų srityje. Galbūt rengiasi tam, jeigu čia kas nors įvyktų.
Žinome, kad yra sankcijos, įvairūs draudimai, pavyzdžiui, turėti sąskaitas užsienyje. Bet kai kas atidaro sąskaitas Lietuvoje.
– Jūs jau trejus metus dirbate ir gyvenate Rusijoje. Kaip per tą laiką pasikeitė šalis?
– Rusija yra labai įvairi, visi regionai skirtingi.
Bet jeigu kalbėtume apie žmogaus teises, demokratines vertybes, pilietinę visuomenę, sakyčiau, Rusija nepasikeitė. Tos laisvės yra varžomos.
– Kaip galima paaiškinti tai, kad po pasaulį keliaujantys jauni Rusijos piliečiai mato, kas vyksta svetur, bet savo šalyje prisitaiko prie esamos padėties, taikstosi su žmogaus teisių pažeidimais, suvaržymais?
– Galbūt ne prisitaiko, gal tiesiog yra tam tikro abejingumo. Tie, kuriems tai nepatinka, išvažiuoja. Rusų emigracija yra didelė, išvyksta čia negalintys savęs realizuoti gabūs žmonės, menininkai. Tą vakuumą užpildo migrantai iš Vidurinės Azijos šalių.
Paradoksas: rusai kritikuoja Vakarus, bet vis tiek į juos išvyksta.
– Kovo mėnuo labai svarbus Rusijai – vyks prezidento rinkimai. Nors yra aštuoni kandidatai, pokyčių turbūt neverta tikėtis?
– Vladimiras Putinas išsikėlė pats kaip nepriklausomas kandidatas, pristato save visos tautos prezidentu.
Čia yra stiprios valdžios struktūros, kurios jį palaiko.
Dauguma žmonių yra tiesiogiai susiję su valstybinėmis struktūromis, įmonėmis, kapitalu.
Turbūt iki 70 procentų įmonių dar yra valstybinės. Visa ši sistema tiesiog galvoja, kad reikia palaikyti tą, kas šiuo metu yra valdžioje.
– Ar gali būti konstitucijos pakeitimų, tarkime, kad prezidentas būtų renkamas iki gyvos galvos?
– Sunku pasakyti. Svarstymų labai daug, visuomenė ir politikos ekspertai apie tai diskutuoja.
Manyčiau, tai būtų netinkamas žingsnis.
