Tuometis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros vedėjas profesorius Aidas Giniotis „Lietuvos rytui“ teigė žinojęs, kad situacija tame kurse nėra gera, kad J.Vaitkus mažai domisi savo studentais, bet negavęs nė vieno raštiško skundo.
„Studentai nesiskundė, katedra negalėjo reaguoti“, – sakė A.Giniotis.
J.Vaitkus neatsakė į „Lietuvos ryto“ žinutę su pasiūlymu paaiškinti šią situaciją.
Profesorius dabar nušalintas nuo dėstymo dėl kilusio seksualinio priekabiavimo skandalo.
Prabilti paskatino skandalas
32 metų aktorius Igoris Abramovičius, 2009 metais įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti Rusų dramos teatrui skirtame kurse, teigia, kad jis baigė bakalauro bei magistro studijas, tačiau kurso vadovą J.Vaitkų matė tik pirmame semestre.
Per bakalauro studijas J.Vaitkus ateidavęs ir į egzaminus, bet po to su studentais nebendraudavęs. Studijuodamas magistrantūroje I.Abramovičius sakė režisieriaus apskritai nematęs nė karto.
Visą tą laiką vaidybos studentus mokė dėstytoja Laima Adomaitienė.
„Tuo metu tai atrodė blogai, bet J.Vaitkus buvo maestro, mes – tik studentai.
Ką mes galėjome padaryti? Mes buvome jauni ir idealistai.
L.Adomaitienė lengvai tapo mums tarsi mama. Bet mes nesugebėjome nueiti į reikiamas instancijas ir pasakyti: „Mokėkite visus pinigus tai dėstytojai, kuri su mumis iš tikrųjų dirba.“
Iš tikrųjų tuo metu nelabai žinojome savo teisių. Be to, dauguma žmonių, kurie studijavo su manimi, puikiai suprato, kad mes dirbsime Rusų dramos teatre pas J.Vaitkų, nes jis – teatro vadovas“, – pasakojo aktorius.
I.Abramovičių prabilti paskatino įsiplieskęs seksualinio priekabiavimo skandalas. Keletas buvusių J.Vaitkaus studenčių ir su juo dirbusių menininkių viešai apkaltino nacionalinės premijos laureatą nederamu seksualiniu elgesiu.
J.Vaitkus kaltinimus neigė juos aiškindamas Kremliaus sąmokslu prieš jį.
I.Abramovičius pasipiktino buvusiomis bendrakursėmis, „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nuoga tiesa“ teigusiomis, jog kalbos apie priekabiavimą nėra tiesa: „Jevgenija negalėjo būti 10 metų pažįstama su J.Vaitkumi.
Aš su ja studijavau tame pačiame kurse, o mūsų kurso vadovas J.Vaitkus per ketverius metus su mumis dirbo tik pirmus 2–3 mėnesius.“
Rėžti tiesą reikia drąsos
– Ar jūs buvote vienintelis, kuris piktinosi, jog kurso vadovas nesilanko paskaitose? – „Lietuvos rytas“ paklausė I.Abramovičiaus.
– Kursas buvo pasidalijęs maždaug per pusę. Labiausiai buvau nepatenkintas būtent aš. Bet gal toks mano charakteris.
Trejus metus mes turėjome vieną vaidybos dėstytoją. Mano manymu, tai – nenormalu. Trečiame kurse į mūsų tvarkaraštį buvo įrašytas ir Gediminas Storpirštis, bet mes jo nematėme nė karto. Aš net atėjau prie dekanato ir jo pavardę tvarkaraštyje pažymėjau klaustuku.
Bet labai daug mano kolegų manė: „Nesvarbu, kaip pasibaigs mokslai, bet po to mes eisime dirbti į Rusų dramos teatrą, o ten – J.Vaitkus.“
– Bet jūs taip ir nenuėjote į šį teatrą. Kodėl?
– Mūsų studentišką spektaklį norėjo rodyti kitas teatras. Bet J.Vaitkus neleido, sakė, kad rodys Rusų dramos teatre. O po pusmečio paaiškėjo, kad nė neketina jo rodyti. Supratau, kad mus „marinuos“, o aš norėjau vaidinti.
– Pusę metų bendravote su J.Vaitkumi. Ar pastebėjote, kad bendramokslės galėjo patirti kokį nors jo priekabiavimą?
– Ne įtariu, o tikrai žinau esant dvi tokias studentes. Man buvo patikėtos paslaptys, kurių be tų žmonių sutikimo negaliu išduoti. Tačiau nepastebėjau, kad jos būtų gavusios dėl to privilegijų.
Bet studentės išgyveno, niekuo nebetikėjo.
Žmogus, kuris nors kartą gyvenime patyrė prievartą, jums pasakys, kad tai – žaizda visam gyvenimui. Tik labai tvirtas gali atsispirti. Nenustebčiau, jei galų gale to J.Vaitkaus priekabiavimo aukų skaičius būtų arti penkiasdešimties.
Reikia labai didelės drąsos apie tai prabilti. Juk pirmiausia jumis niekas nepatikės.
Visiems aišku, kada kviesti greitąją pagalbą: jei matai kūną, kuris kraujuoja. Bet tau niekas nesako: jei prie tavęs priekabiauja, tu turi daryti taip ir taip.
Į teatrą dirbti einantiems žmonėms atrodo, kad režisieriai yra išskirtiniai žmonės. Ypač jautrios mergaitės. Jos tiki, kad tai – kaina, kad režisierius kurtų. Aš ir pats manydavau, kad menininkams leista daugiau.
Bet tai, kas atsitinka žmogui, kai jis gauna valdžią, jau daugelį amžių bando suvokti garsiausi filosofai.
Neturėjo teisės kištis
Profesorius A.Giniotis, vadovavęs Vaidybos katedrai tuo metu, kai mokėsi I.Abramovičius, pasakojo, kad šis kursas buvo surinktas specialiai rengti aktoriams Rusų dramos teatrui, todėl studijavo daug rusakalbių.
– Ar kalbėdavote su J.Vaitkumi apie tą kursą? – paklausėme A.Giniočio.
– Aišku, šnekėdavome. Jis ateidavo į egzaminus, būdavo. O kaip jie tuos darbus dalijasi, nežinojau. Studentai pas mane neidavo.
Labai sudėtingas buvo ir kitas aspektas: surinktas rusakalbių aktorių kursas Rusų dramos teatrui, kurso vadovas ir teatro vadovas – J.Vaitkus. Susidarė labai ypatinga situacija.
Kitą kursą lankydamas aktorius visada gali pereiti pas kitą dėstytoją, į kitą kursą. Bet iš šio kurso studentas negalėjo išeiti, nes jis yra rusakalbis ir nori dirbti Rusų dramos teatre.
Automatiškai jie tarsi tampa dvigubai ar trigubai priklausomi nuo J.Vaitkaus. Štai ir visa tiesa.
– Ar J.Vaitkus gaudavo atlyginimą už darbą su tuo vaidybos kursu?
– Visi dėstytojai gauna atlyginimus, jei neišėję kokių nors kūrybinių atostogų.
– Tai gal čia tokia jūsų vaidybos mokymo specifika?
– Kokia specifika? Kad dėstytojas nevaikšto į paskaitas? Ne, ne ir ne! Tikrai ne! Tai nėra toleruojama. Juk dėstytojas gauna atlyginimą už savo darbo valandas.
Juk turi studentą paruošti, ateina egzaminai – studentas turi ką nors parodyti.
Nors nelabai tikėčiau, kad J.Vaitkus visai nebuvo paskaitose. Kad jis retai lankydavosi, tikėčiau.
Aš gi jį sutikdavau koridoriuje tuo metu.
Atvirai sakant, ten buvo konfliktas tarp J.Vaitkaus ir L.Adomaitienės. Manau, studentai, kurie dirbo su L.Adomaitiene, ant J.Vaitkaus buvo supykę.
Anaiptol neteisinu J.Vaitkaus. Bet kaip katedros vedėjas visada susidurdavau su problema: jei studentas nesiskundžia, negaliu nieko imtis. Reikia raštiško studento kreipimosi.
Šiais laikais yra kitaip. Studentai drąsesni. Jei gauni studento raštą ar nuomonę, pasikvieti jį, kalbame, kuo nepatenkintas. Ir dėstytojas dažnai keičiamas.
– Ar katedros vedėjas neatsakingas už mokymo procesą?
– Atsakingas. Bet aš, kaip vedėjas, negaliu kištis į tai, ko nežinau. Aš matau egzaminą, po egzamino kalbu apie tai, ką matau ir ką žinau.
Jeigu studentai ateina ir sako: „Mums blogai su tuo dėstytoju“, tuomet jau kišuosi. Bet kol studentai nieko nesako, esu bejėgis. Galiu pasikalbėti su dėstytoju, bet tai nieko neišsprendžia.
– Ar galite patvirtinti, kad profesorius J.Vaitkus ėmė algą už darbą, kurio nedarė?
– Teigti, kad J.Vaitkus ėmė algą už dyką, aš negaliu.
Kaip mokama alga mūsų akademijoje? Prieš keletą metų skaičiavau: pusantro etato darbo krūvis yra vaidybos dėstymas 15 žmonių kursui. Sakyčiau, tris dienas per savaitę po 3–4 valandas trunkančios paskaitos su studentams. Pirmame kurse paskaitų mažiau, ketvirtame – daugiau, bet vidurkis toks.
Jei vaidybos moko trys dėstytojai, automatiškai tas pusantro etato dalijamas iš trijų. Dažniausiai kuris nors vienas dėstytojas dirba daugiau, jam tenka daugiau, kitiems – mažiau.
Kurso vadovas vadovauja dėstymui.
Aš nežinau, kaip J.Vaitkus skirstė savo ir L.Adomaitienės etatą. Dėstytojai neturi būti kartu paskaitoje. Gal J.Vaitkus turėjo būti pas juos pirmadienį, o visą kitą laiką – L.Adomaitienė? Niekas ir netikrina. Skaitiklių juk nėra.
Tuo metu J.Vaitkus turėjo kelis kursus. Gal jis daugiau dirbo su vyresniu kursu, o su jaunesniais – mažiau?
Esu kalbėjęs su vaitkiokais: jis ne su visais vienodai dirbdavo. Čia tai faktas. Bus kursų, kurie pasakys, kad jis visą laiką lankydavosi. Ypač pirmieji. Bet kai kuriuos jis apleisdavo.
Dėstytojo darbo rezultatą pamatai per egzaminą. O jei rezultatas geras, vadinasi, viskas gerai. Su Rusų dramos teatro kursu nebuvo problemų – būdavo silpnesnių egzaminų, bet nebuvo, kad nieko nebūtų.
Beje, nejutau, kad J.Vaitkus nemėgtų I.Abramovičiaus.
Iš pirmų lūpų
Vesta Rasa Grabštaitė
Vaidybos katedros vedėja
„Per ketverius metus neateiti nė karto į paskaitas? Aš tuo netikėčiau, nes J.Vaitkų akademijoje matau gana dažnai. Bent tuo metu buvau eilinė dėstytoja.
Kurso vadovas turi darbo grafiką, bet jis turi daug dėstytojų asistentų. Tai – normali akademijos praktika: du ar net trys vaidybos dėstytojai.
Taip dirbama visuose kursuose: duodamos užduotys, po kažkiek laiko ateina vadovas ir studentai atsiskaito. Toks darbo principas Eglės Gabrėnaitės, Gintaro Varno, Aido Giniočio kursuose. Gal jie būna ir dažniau, bet, tarkime, jei dėstytojas yra praktikas ir turi premjeros laikotarpį, jo paskaitos yra nukeliamos.
Kita vertus, paskaita trunka pusantros valandos. Bet artėjant egzaminams specialybės dėstytojas tikrai nedirba pusantros valandos – jis dirba trigubai daugiau – visą dieną. Tas darbo valandų skaičius yra viršijamas.“
