„Dar sekmadienį laikiau Jos ranką. Nujaučiau, kad paskutinį kartą...
Sakiau kad myliu ją. Atsakymo nebegalėjau išgirsti, bet mačiau lengvą šypsnį. Manau, tai buvo ženklas, kad tai išgirsti jai buvo svarbu.
Atsisveikinimui močiutė stebuklingu būdu dar kilstelėjo ranką ir pamojavo. Gal tik kokį centimetrą. Bet man tai buvo labai daug.
Ryškiausias močiutės atsiminimas iš vaikystės – kai man kokie septyneri ar aštuoneri. Mudu atsibeldę dulkinais klebančiais autobusais iki Žemaičių Naumiesčio keliaujame vieškeliu pėstute į jos gimtinę, pas prosenelį.
Su močiute visada turėjau puikų santykį. Vyriausias ir ilgą laiką vienintelis anūkas turėjo privilegijų. Meilės močiutė man davė su kaupu. Vėliau, man jau užaugus, daug ką papasakojo apie vaikystę ir jaunystę.
Apie kelionę į mokyklą su klumpėmis per sniegą. Kaip mokytojas po keturių klasių atvažiavęs nesėkmingai įkalbinėjo tėvus leisti ją mokytis toliau.
Apie rykštes iš tėčio už tai, kad užsiiminėja „visokiomis nesąmonėmis“. Pavyzdžiui, niekam nematytų daržovių – pomidorų auginimu. Jų daigus parsinešė iš jaunųjų ūkininkų būrelio.
Apie tai, kaip nelegaliai ėjo per sieną uždarbiauti į Šilutę ten vokiečiams užėjus. Kaip perliejo šeimininką pieno kibiru, kai bandė prie jos lįsti. Kaip bandė permesti duonos varomiems rusų belaisviams, ir buvo griežtai sutramdyta.
Apie tai, kaip padėjo nuo Sibiro išslapstyti Praną, vėliau tapusį jos vyru, mano senelį. Kaip po karo siuvo partizanams uniformas, o paskui patraukė iš gimtųjų vietų, nes nebuvo nei kaip to atsisakyti, nei kaip tęsti.
Močiutės gyvenimo principai buvo paprasti, aiškūs, ir leidę išsaugoti žmogiškumą laikais, kai tai buvo labai nelengva: „stengiausi nieko neužgauti, neįžeisti, jeigu jau ką, geriau patylėsiu, nusileisiu...“
Visi, kas buvo aplinkui, jautė močiutės šilumą ir gerumą. Jo užteko visiems.
Amžiną atilsį Tau, močiute!“
