Lūkesčių nepatenkinę žmonės paprastai užleidžia vietą tiems, iš kurių tikimasi geresnių rezultatų. Po fiasko atsistatydina politikai, treneriai, privačių kompanijų vadovai. Tačiau „Eurovizijos“ atrankos Lietuvoje rengėjams iš LRT ši taisyklė negalioja – juos galima palyginti tik su valdininkais, stipraus užnugario dėka trinančiais kėdes net ir po apverktinų darbo rodiklių.
Kai vandenyje dešimtmečiais niekas nesikeičia, jis apauga dumbliais – nėra nei skaidrumo, nei galingos srovės, kuri atplukdytų Lietuvą iki prizinės vietos. Tie patys veidai ir vardai, tas pats nuobodus Dariaus Užkuraičio balsas, pasigirstantis po eilinio nesėkmingo „Eurovizijos“ finalo ar pusfinalio.
Regis, svarbiausias organizatorių tikslas – ne ryškus Lietuvos atstovo suspindėjimas populiariausiame pasaulyje dainų konkurse, o tam tikrų atlikėjų iškėlimas, atrankos laidų reitingų auginimas ir jos laimėtojo patekimas į didįjį finalą.
Daugelį metų tvyro nuojauta apie favoritų grupę, kuriuos į viršų stumia jų ryšiai televizijoje ir įtakingi prodiuseriai.
Kaskart susidaro įspūdis, kad nugalėtojas už scenos širmos parenkamas dar iki finalinių kovų – apie tai galima spręsti iš pasmailintų komisijos liežuvių ir organizatorių žingsnių.
2015 metais prieš pat finalą staiga sulipdomas Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės duetas, įstumiant dainininkę Mią į nelygų mūšį.
Užpernai visi ekspertai išsijuosę kėlė ant pjedestalo Donatą Montvydą, pernai – „Fusedmarc“, šiurkščiai arba subtiliai patraukdami į šalį kitus pretendentus.
D.Montvydas buvo vertas pergalės, tačiau elgesys su jo konkurentais atskleidė neskanią atrankos virtuvę – labiausiai įsiminė režisierės Dalios Ibelhauptaitės, nusmukdžiusios jau ne vieną atlikėją, išpuoliai prieš vieną pagrindinių D.Montydo konkurenčių Aistę Pilvelytę.
Dabar raudonas kilimas audžiamas Ievai Zasimauskaitei, o prie audimo staklių triūsia šio reikalo meistrai. LRT numylėtinė, be 12 balų nepaliekanti scenos, reikalingais momentais atsiduria populiariausiose laidose – tai viena, tai su savo vyru, buvusiu grupės „N.E.O“ dainininku Mariumi Kiltinavičiumi.
I.Zasimauskaitė laidoje „Labas rytas, Lietuva!“ kaip tik atrankos dieną pasirodo su savo euroviziniu kūriniu, vėliau ji praveria ir „Editos šou“ duris. Priešais LRT kameras nenutrūkstamu srautu liejasi atlikėjos pasakojimai apie dainą pretendentę, asmeninį gyvenimą, pažintį su būsimu vyru, kuris sėdi šalia ir papildo jos žodžius. Kam dar skiriamas toks dėmesys?
I.Zasimauskaitės „When We're Old“ “ netrūksta šilumos, jausmų ir atsidavimo, jos talentas, balsas nekelia abejonių, bet daina pernelyg neįsimintina, vargu ar Portugalijoje su ja toli nukeliausi.
Norint sublizgėti „Eurovizijoje“, reikia patrauklios idėjos, uždegančios melodijos, originalaus šou ar bent jau išskirtinio teksto. Laimėti padeda ir atlikėjų charizmatiškumas, plačiai pasklidęs už jų šalių sienų – toks, kaip pernai triumfavusio portugalo Salvadoro Sobralio.
Kai neišpildoma nė viena iš šių sąlygų, skaudus krytis neišvengiamas – jį jau pajuto „Fusedmarc“ ir kitos talentingos, bet ne į tas roges įsėdusios grupės ar atlikėjai.
Tačiau bėgant metams, komisijos vis lipa ir lipa ant apversto grėblio, nesuvokdamos ar nenorėdamos suvokti, kas tai per konkursas ir kokios dainos reikia Lietuvai.
Garbieji ekspertai prieš 12 metų į Atėnus būtų išsiuntę ne šaunių vyrukų kompaniją „LT United“, o niekuo neišsiskyrusį grupės „N.E.O“ kūrinį, kuris būtų paskendęs panašių dainų jūroje.
Nuo pat 2006 metų neturime sprogdinančios dainos, kuri nuskraidintų Lietuvą bent jau į geriausiųjų šešetuką. Išskyrus porą Donato Montvydo blykstelėjimų, padėtis nesikeičia – žinomesni atlikėjai vengia dalyvauti atrankoje, nes jaučia protekcijų kvapus?
Komisijos žavisi blankiomis lopšinėmis ar greitesniais, bet gana pilkais kūriniais, pilnai neįvertindamos gerokai perspektyvesnių dainų.
Pavyzdžiui, negirdėti, kaip iš dabartinių pretendentų išsiskiria grupės „The Roop“ kūrinio skambesys gali tik kurčias, o nematyti Monikos Marijos ypatingo įsijautimo, jos aktorinio žėrėjimo gali tik aklas.
Įspūdis toks, jog paleidžiama „neparankių“ atlikėjų smukdymo mašina. Jei anksčiau būdavo iš kailio neriamasi, siekiant išstumti iš ringo A.Pilvelytę, tai dabar, panašu, toks pat likimas laukia „The Roop“ – pagal žiūrovų skambučius ryškiai pirmavusią grupę ekspertai būtų išmetę už borto, ir tik gerbėjų dėka ši daina pateko į finalą.
Giedrė Kilčiauskienė nesugebėjo paaiškinti, kuo konkrečiai negeras „The Roop“ kūrinys, jai kažkas lyg nesijungė į visumą („Man nelimpa, aš nežinau, kas“), o po šios nerišlios kritikos akmenis į grupės daržą ėmė svaidyti ir antra komisijos narė D.Ibelhauptaitė – ją, pasirodo, aplankė panašus jausmas.
Konkurse turėtų būti daugiau skaidrumo – pavyzdžiui, neskelbiama, kaip balsuoja kiekvienas komisijos narys, LRT tinklapyje išsamiai neįvardijami žmonės, prisidedantys prie atrankos rengimo.
Nepagarba žiūrovams ir atlikėjams sukelia graudų šypsnį. Miai neseniai atskleidus, kaip prodiuseriai užsiėmė V.Baumilos ir M.Linkytės delionėmis, nepasigirdo jokios reakcijos. Kam? Jus tik balsuokite, o mes nuspręsime.
Šiais metais V.Baumila tarsi atsitiktinai pakviečiamas į komisiją kaip tik tos laidos metu, kai dainuoja Mia. Jis nepasivaržo, ateina ir buvusiai konkurentei, su kuria ne itin gražiai pasielgė dar 2015 metais, skiria nulį balų.
Pernai ir užpernai komisijoje per A.Pilvelytės pasirodymus lyg netyčia atsidūrė D.Ibelhauptaitė, morališkai laužiusi kaulus vienai pagrindinių pretendenčių. Nušauti iškart du zuikiai – ir konkurentė pašalinta, ir laidos reitingai aukšti.
Atrankas kausto sąstingis, atbaidantis daugelį atlikėjų. Nėra efektyvių naujovių, nešaukiamos atlikėjų stovyklos, skatinančios kurti dainas „Eurovizijai“ – panašų kelią jau pasirinko estai.
Juokingai atrodo ir komisijų sudėtis – atlikėjus vertina žmonės, patys toli gražu nenuvertę kalnų.
Pavyzdžiui, Tomas Sinickis prieš patyrusius scenos vilkus atrodytų kaip amžinas studentas, mokantis savo sričių docentus ar profesorius. Jis daug pilsto iš žiūri kėdės, bet pats kritikuoja dainas dėl žodžių pertekliaus – ar gali būti komiškesnė situacija? Tačiau T.Sinickis ir panašūs į jį sprendžia, kam keliauti į kitą etapą.
Nacionalinėje atrankoje reikia pokyčių – kažkas turi išvalyti susikaupusį dumblą, kuris skandina Lietuvą populiariame planetos konkurse, jos vardas niekaip nesužiba tarp nugalėtojų.
Vertėtų nusiplėšti voratinklius, kuriais nacionalines „Eurovizijos“ atrankas apraizgė įtakingas prodiuseris Martynas Tyla – jo buvę ar esami globotiniai vis laimi atrankas, kviečiami į komisijas, o prodiuseris Lauras Lučiūnas ir kiti M.Tylos bendražygiai iš asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai“ griežia pirmaisiais smuikais, organizuojant šiuos konkursus. Projekte, kuriame sukasi vis tie patys žmonės, sunku tikėtis objektyvumo.
Lietuvos delegacijos vadovo Audriaus Giržado samprotavimai, jog per pastaruosius penkerius metus mes dažniau prasimušėme į finalą nei latviai, dvelkia autsaiderio filosofija – jei svarbiausias tik toks tikslas, organizatoriams vertėtų susirinkti iš kabinetų savo mantą ir bent vieneriems ar dvejiems metams leisti laimę išmėginti kitiems.
