Lenkijoje daugiau kaip prieš 40 metų statyta visus pasaulio vandenynus apskriejusi jachta „Lietuva“ atsidūrė beviltiškoje padėtyje, kai paaiškėjo, jog tokiais laivais leistis į tolimesnes keliones – tas pat, kaip plikomis rankomis žarstyti žarijas.
Burlaivio techninę būklę įvertinę ekspertai įžvelgė tik dvi išeitis – iškelti jį į krantą ir pirkti naują arba kapitališkai atnaujinti senąjį. Buvo nurodyta ir remonto darbų kaina – apie 200 tūkst. eurų.
Pagailėjusi pinigų savivaldybė siūlė nudėvėtą jachtą kaip miesto dovaną valstybės atkūrimo šimtmečio proga perduoti Vyriausybei, tačiau iniciatyva jokio dėmesio ir palaikymo nesulaukė.
Kultūros ministerija, Lietuvos jūrų muziejus irgi santūriai vertino galimybę priimti relikviją, kuriai saugoti, prižiūrėti ir eksponuoti istorinių laivų aikštelėje būtų prireikę nemažai investicijų.
Pasipiktinę valdžios abejingumu buriuotojai parašė peticiją, pradėjo rinkti parašus. Jie netgi grasino pagal jūreiviškus papročius nuskandinti „Lietuvą“ jūroje, jeigu burlaivis būtų nutėkštas į patvorį.
Kilus triukšmui savivaldybės kolegija nusprendė nesižvalgyti į šalis ir nepirkti naujos mokomosios jachtos – „Lietuvos“ kapitaliniam remontui iš miesto biudžeto lėšų vis dėlto bus skirta 206 tūkst. eurų.
„Lietuva“ vadinama buriuotojų kalve – jūreivystės įgūdžių čia mokėsi net trys buriuotojų kartos. Suskaičiuota, kad šios jachtos denyje bures kėlė apie tūkstantį žmonių.
Sąjūdžio laikais „Lietuva“ ir dar dvi jachtos – „Audra“ bei „Dailė“ – per Atlanto vandenyną pirmą kartą nuplukdė trispalvę į Amerikos žemyną. Po kelerių metų „Lietuva“ pirmoji šalies jūrų buriavimo istorijoje apiplaukė ir Žemės rutulį.
