Pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro, laikinai prezidento pareigas ėjusio, Seimo pirmininko ir ministro postus užėmusio 64-erių A.Paulausko biografija – marga ir spalvinga, kaip ir jo jaunystė Žemaitijoje.
„Save iš dalies laikau žemaičiu. Galbut nekalbu taip tiksliai žemaitiškai, bet pabuvęs keletą dienų Žemaitijoje, kalbu ir kalbu“, - interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė A.Paulauskas.
– Papasakokite apie savo šaknis – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Vilniuje. Tačiau būdamas ketverių išvažiavau ir augau, brendau, kaip žmogus formavausi Žemaitijoje. Gyvenome Kretingoje, Tauragė, Telšiuose, mokyklą baigiau Šiauliuose. Ten pat Klaipėda, Palanga, trumpai tariant – Žemaitija.
Save iš dalies laikau žemaičiu. Toje aplinkoje augau. Mokyklą pradėjau lankyti Tauragėje. Prisimenu tą mokyklą, kažkada buvau nuvažiavęs apžiūrėti. Bet daugiausia, turbūt, atsimenu ir daugiausia mane formavo Telšiai, šio miesto žmonės, vaikai, su kuriais augau. Ten praėjo mano vaikystė ir jaunystė.
Moku kalbėti žemaitiškai. Noriu, kad ir mano vaikai girdėtų, kaip kalba žemaičiai. Gal jau nekalbu žemaitiškai labai tiksliai, bet kai pabūnu keletą dienų Telšiuose, kalbu ir kalbu.
– Koks jūsų ryškiausias, maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Sunku vieną išskirti. Mane visada gamta labai traukė. Tuose pačiuose Telšiuose – ežerai, miškai. Kai buvo gal 12 ar 13 metų eidavome su seserimi į mišką, ten praleisdavome daug laiko. Man gamta įstrigusi.
Labai gerai atsimenu įvykį, kai nuo laiptų nukritau. Gyvenome antrame aukšte ir lipdavome laiptais su turėklais. Tiek buvau išsipraktikavęs, kad užšokdavau ir nučiuoždavau. Ir matyt vieną kartą šokdamas peršokau turėklus. Nukritau į pirmą aukštą, susilaužiau ranką, gulėjau ligoninėje.
Tuo metu, kai nukritau, gyvenome Tauragėje. Po daugelio metų, kai vyko rinkimai ir lankiausi Tauragėje, pasakiau, kad noriu apsilankyti tame name. Užėjau į tą namą ir mane pasitikusi moteris sako: „O, atėjai pažiūrėti, kur nukritai?“
Labai nustebau, juk buvo praėję daugiau nei 30 metų ir pirmas sutiktas name žmogus to paklausė.
– Kuri lietuviška šventė jums yra smagiausia?
– Visų pirma, mes nemokame švęsti švenčių. Asmenines – gimtadienius, vestuves – žmonės švenčia. Bet jei kalbėtume apie valstybines šventes, tai atliekame pareigą. Galvojame, kad yra šventė, laisva diena, reikia iškelti vėliavą, pažiūrėti koncertą. Vasario 16-ąją labiau matėsi, kad žmonės iš vidaus nori švęsti.
Religinės šventės artimesnės, nes jos per šimtmečius, tūkstantmečius formavosi ir žmonės atrodo natūralesni. Man visada pavasaris yra ir asmeniškai sėkmingiausias laikas, ir gamtos pabudimas, todėl Velykos visada džiugina.
Per Velykas visada važiuodavome pas tėvus, suruošdavome bendrą stalą, eidavome ieškoti žibučių, nes jau pradėdavo kaltis pirmosios. Atgimstanti gamta visada yra įspūdinga.
– Kokia Lietuvos vieta jums gražiausia?
– Taip atsitiko, kad man teko gyventi, dirbti, išvažinėti Varėną. Ta Dzūkijos vieta man asocijuojasi su grožiu, su gamtos grožiu. Iš tikrųjų, pradėjau domėtis vandens turizmu būtent dirbdamas Varėnoje. Neringoje turbūt nesu tiek kartų buvęs, kiek Dzūkijos miškuose, apylinkėse.
– Geriausias Lietuvos miestas yra...
– Turbūt nebūsiu originalus, bet tai yra Vilnius. Čia sueina daug kultūrų, daug žmonių. Senamiestis yra unikalus. Tai Lietuvos perlas, kur gali atvykti užsieniečiai. Atsimenu, prieš stojant į Europos Sąjungą atvykdavo delegacijos ir jiems buvo susidaręs įspūdis, kad atvažiuoja į kažkokią buvusią sovietinę respubliką, bet pamatę Vilnių sakydavo: „Juk čia Europa!“
Laikau save vilniečiu. Daug metų čia gyvenu, stengiuosi vis labiau pažinti miestą. Aš įsitikinęs, kad daug vilniečių ir miesto svečių nepakelia galvos. Kaip pakeli galvą ir matai, kokie ornamentai, kokia puošyba namų, kokia architektūra. Čia kiekvieną dieną galima ką nors pažinti, surasti, išmokti.
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorinis veikėjas?
– Aš labai domiuosi istorija, turiu daug knygų, stengiuosi gilintis, domėtis. Turime du etapus: pirmasis – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kur kunigaikščiai, vadovai yra tokie idealizuoti, dažnai tarsi sukurti jų paveikslai. Man žemiškas, paprastas paveikslas yra priimtinesnis, kai gali prisiliesti, pasikalbėti.
Buvo labai svarbus etapas 1918 metais, kada reikėjo apsispręsti, kokią valstybę mes kuriame – ar grįžtame į sąjungą su lenkais, su vokiečiais, ar kuriame tautinę, modernią valstybę. Čia man svarbus Jono Basanavičiaus vaidmuo. Jis turėjo patirtį gyvendamas Bulgarijoje, Čekijoje, matydamas tų naujų valstybių atsiradimo istoriją. O jo požiūris į tautinės, modernios valstybės sukūrimą padėjo pagrindą, sakyčiau, tai valstybei, kurioje mes dabar gyvename.
– Su kokia Lietuvos asmenybė norėtumėte papietauti ir apie ką kalbėtumėtės?
– Su Jogaila norėčiau pakalbėti ir paklausti, ar jis suprato savo visų veiksmų pasekmes, lėmusias, kad LDK, iš kurios jis išvyko į Krokuvą karaliauti, vėliau susitraukė iki graikiško riešuto dydžio. Ar jis tai numatė? Ar jis turėjo geopolitinį suvokimą, kaip toliau turėtų vystytis Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Man rodos, jo gyvenimas ir politinė veikla buvo sudėtingi. Vytauto tėvo Kęstučio nužudymas, visi kiti dalykai. Man būtų įdomu su juo pakalbėti, kaip su asmenybe, kuri nemažai padarė, bet Lietuva po to nyko.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Domėjausi Andriaus Mamontovo kūryba, „Naktinėmis personomis“. Neseniai važiavome slidinėti ir sūnus pasiėmė „Sel“ įrašų, tai visą kelionę – pirmyn ir atgal – klausėmės. Kai kurios jo melodijos man įdomios, galima klausytis.
Bet pagal charakterį esu linkęs į tokias melodingesnes, lėtesnes dainas, kur žodžiai aiškiai girdisi. Man Gytis Paškevičius patinka. Man patinka tas Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio dainos, kurios duodavo stiprų impulsą. Tokios, kaip „Grįžtu namo“, Eurikos Masytės „Laisvė“. Tos dainos sukrėsdavo žmogų, jis tapdavo tvirtu kovotoju.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Visada atkreipiu dėmesį, ar prekė lietuviška. Daugiausia lietuviškų prekių, kurias perku, yra pieno produktai. Ypatingai jogurtai. Mėsos valgau ne itin daug, bet jei valgau, tai perku turguje. Rauginti kopūstai ir juoda duona yra fantastika.
– O koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Nesu visiškai lietuvis, nes nesu cepelinų, kugelių ar vėdarų gerbėjas. Kartais valgau, bet labai retai. Labai mėgstu žuvį – upėtakį, karšį, marių, upių žuvį, sakykime, lynas. Gera žuvis, skani. Jei reikia rinktis tarp mėsos ir žuvies, visada rinksiuosi žuvį.
– Kokie penki lietuviški žodžiai jums yra gražiausi?
– Mes turime puoselėti savo kalbą. Visokie trumpiniai skurdina kalbą. Kai dirbau generaliniu prokuroru, su kalbininkais buvau sutaręs, kad jie išanalizuotų mūsų prokurorų raštus ir pataisytų klaidas.
Meilė, turbūt neginčijama, saulė, vaivorykštė, miškas, upė.
– Kokia lietuviška patarlė ar pasakymas jums patinka labiausiai?
– Nežinau ar lietuviškas, bet visada sakau: „Niekada nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau padarytų“. Toks posakis sustabdo daug žmonių nuo netinkamų žodžių ar veiksmų.
– Kokie trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Kas man nepatinka, tai toks agresyvumas, nenoras bendrauti, uždarumas. Bendruomeniškumas pas mus nėra itin išugdytas. Ką pastebėjau daug metų dirbdamas teisėsaugoje - lietuvis niekada nepripažins savo klaidos.
Jis visada ginsis – kvailai, užsispyrusiai, kai visiems aišku, kad jis neteisus, jis vis tiek piktinsis, kad niekas juo netiki. Įstatymus pažeidęs užsienietis to niekada neneigs. Pripažinti klaidą, atsiprašyti, manau, yra stiprybės požymis.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– ...čia mano namai. Kaip gali nemylėti savo namų? Čia mano seneliai, mano tėvai, mano vaikai, mano anūkai. Tai ką, aš turiu kitą pasirinkimą? Taip jau lėmė, kad aš lietuvis, patriotas, tikrai myliu Lietuvą ir matau daug dalykų, už ką ją mylėti.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams ateinančiam šimtmečiui?
– Visų pirma palinkėčiau, kad Lietuva gyvuotų. Noriu, kad kitą šimtmetį švęstme visų pirma laisvi, antra, kad čia turėtume mažiausia 4-5 mln. gyventojų, nes vietos yra, reikia tik sudaryti socialines, ekonomines sąlygas. Visa tai pasiekiama.
Manau, kad Lietuva bus panašus kraštas kaip Danija, Švedija, kur žmonės labai gerai gyvena. Mes pasmerkti gero gyvenimo sukūrimui. Svarbu, kad karo ar okupacijos nebūtų. Jei to nebus, mes ir toliau kursime Lietuvą.
Kai Lietuvai bus du šimtai metų, švęsime ne tik mes, bet ir visas pasaulis.
