Gal nėra ko laužtis pro atviras duris, laisvės, kaip ir šnekų apie ją, į valias? Būtent taip manydamas panorau pasiklausyti Kremliaus ruporu laikomo V.Solovjovo pokalbių laidą, bet televizoriaus ekrane išvydau užrašą, kad RTR kanalo retransliacija sustabdyta.
Kažkaip buvo užsimiršę, kad E.Vaitekūno vadovaujama Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) jau ne pirmąkart uždraudė transliuoti šį kanalą, šįkart – visiems metams.
Sakytum, nedidelė bėda, kuo puikiausiai galima gyventi ir be propagandinės V.Solovjovo laidos, kurią retsykiais būdavo smalsu pasižiūrėti dėl visokių prognozių ir pranašysčių, neabejotinai atspindinčių Rusijos poziciją, tačiau taip tiesiai ir atvirai oficialiojo Kremliaus neskelbiamų.
Nepatingėjus internete galima susirasti portalų, kurie rodo RTR programas, ir į LRTK draudimą būtų galima numoti ranka.
Bet spoksodamas į užrašą juodame televizijos ekrane pamaniau: kas gi toks tas E.Vaitekūnas, kad gali man, laisvos Lietuvos laisvam piliečiui, nurodinėti, ką žiūrėti, o ko nežiūrėti, net jei ir kalbama apie rusišką propagandą?
Pamenu, jis vadovavo Autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai, tada siekė priversti Grūto parko įkūrėją V.Malinauską mokėti sovietinių „balvonų“ autoriams honorarą už leninų, stalinų, kapsukų eksponavimą. Išeitų, žmogus visur uoliai tarnauja, nesvarbu, kokias pareigas eina.
Aišku, LRTK šveicariško laikrodžio tikslumu veikė pagal įstatymą. Vėl prišnekėjo V.Solovjovo laidoje baisusis V.Žirinovskis ir gal Lietuvai neliko kitos išeities, kaip nubausti Rusijos propagandininkus?
Tik kodėl mūsų pavyzdžiu nesekė ne tik jokia kita ES šalis, bet net ir Latvija su Estija, nors ten rusakalbių ir gerokai daugiau, ir Maskvos propaganda latviams bei estams turėtų atrodyti daug pavojingesnė? Gal kaimynų televizijų propagandinės nekaltybės prievaizdai žioplesni, o gal ten jų išvis nėra?
Galimas ir kitas paaiškinimas – latviai ir estai mažiau bijo V.Žirinovskio. Remdamasis savo patirtimi galiu patvirtinti – realioje erdvėje jis ne toks baisus kaip virtualioje.
Su V.Žirinovskiu teko susidurti 1992 metų žiemą Maskvoje, kai lydimas būrelio sekėjų jis dalyvavo kažkokioje šventėje. Kai užkalbintas sužinojo, kad esu iš Lietuvos, išsiviepęs pareiškė: „Grįžęs patark V.Landsbergiui skubiai pakuotis lagaminus ir bėgti į Ameriką, nes aš tuoj tapsiu Rusijos prezidentu, tada prijungsiu Lietuvą, o jį išsiųsiu į Sibirą.“
Tai jis sakė garsiai, kad girdėtų kuo daugiau aplink jį stovinčių žmonių, bet netrukus pasisukęs jau tyliai, staiga tapęs kone bičiuliu šnipštelėjo: „Jei nori, duosiu tau interviu“ ir davė ženklą padėjėjui, kuris įbruko man į ranką V.Žirinovskio vizitinę kortelę.
Interviu neprireikė, juo labiau kad jis prašydavęs žurnalistų ir sumokėti, bet net šio trumpo susitikimo pakako, kad pajusčiau: tai greičiau klounas nei realiai grėsmingas politikas. Žinoma, silpnesnių nervų žmogų jis geba išvesti iš kantrybės – ne veltui K.Sobčiak kandidatų į Rusijos prezidentus debatų laidoje šliūkštelėjo į jį stiklinę vandens.
Tik ko Lietuvai bijoti V.Žirinovskio, kadaise žadėjusio rusams nemokamą degtinę, o vyrų stokojančioms Ivanovo audėjoms – po mužiką, šnekų? Jis išpūtęs skruostus seniai vaidina tariamai grėsmingą šovinistą, o mes, užuot pasijuokę, uždraudžiame televizijos kanalą, kuriame jis postringauja.
Aišku, Rusijos propaganda sėja savo grūdą Lietuvoje, gal kai kam patinka ir V.Žirinovskis. Bet rusų televizijos draudimas, ypač interneto laikais, joks vaistas, o greičiau bejėgiškumo ženklas – tik siutina ir taip ne itin Lietuvos valdžią mylinčius rusiškų televizijų daugiausia vyresnio amžiaus rusakalbius žiūrovus.
Tokie draudimai įžeidžia ir visiškai laisvus nuo Rusijos propagandos žmones, nes rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečių sąmoningumu. Ar tai ne sovietinis mąstymas, kai kažkas įsivaizduoja, kad turi teisę už mus spręsti, ką mums žiūrėti?
