morališkai. Apkaltą rengusi Seimo dalis pasiekė tikslą (M.Basčio šios
kadencijos Seime nebus), bet šį politiką į parlamentą rinkusių žmonių
akyse pralaimėjo.
Valstybės vadovų reakcija po balsavimo nustebino labiau nei balsavimo
rezultatai. Jų nuomone ar įsitikinimu, Seimas privalėjo automatiškai
patvirtinti, ką nusprendė Konstitucinis teismas. Anot vieno žymaus
teisininko, Seimas šiuo atveju yra tik notarinė kontora.
Jeigu taip, Lietuva pagrįstai gali paklausti: kam ta ritualinė apkaltos
dalis Seime, kur kviečiamas advokatas, skiriama laiko gynybai,
suteikiamas „paskutinis žodis“ kaltinamajam, jeigu rezultatas iš anksto
nuspręstas?
Suglumino ir penktadienio protesto mitingo šūkis „Mes kaltinam“,
pasiimtas iš rašytojo E.Zola kreipimosi į tuometį Prancūzijos
prezidentą. Bet E.Zola gynė konkretų asmenį, A.Dreyfusą, tapusį ano
meto „apkaltos“ objektu. Ar mitingo dalyviai gynė M.Bastį? Žinoma, kad
ne.
Protestuotojai rinkosi kaltinti Seimo, kad nevieningai balsavo. Atvirai
sakant, keistas reikalavimas demokratijos klestėjimo laikais. O gal
demokratija jau nusibodo, norisi aistrų ir ugnies?
Asmeniškai neturiu pakankamai informacijos, kad galėčiau smerkti ar
teisinti M.Bastį, tačiau klausydamasis kol kas nepanaikintos gynybos
galimybės prieš balsuojant galiu pasakyti, jog advokato J.Gaudučio kalba
buvo solidi, įtikinama (tai girdėjau ir iš kategoriškai M.Basčio
atžvilgiu nusiteikusių žmonių), pats kaltinamasis irgi nedaugžodžiavo,
nesisklaidė sąmokslo teorijomis ir net pripažino savo klaidas.
Protinga gynyba. Neatmetu, kad būtent sumanios gynybos, o ne iš anksto
sugalvoto sąmokslo paveikti dalis Seimo narių balsavo už M.Bastį.
Savaime suprantama, kyla, o ateityje dar labiau plėtosis esminis
klausimas: kaltas šis politikas ar ne?
Nuo pat šios bylos pradžios lydėjo nuojauta - ir tai sakiau viešai -
kad apkalta žlugs. VSD pasielgė teisingai suabejojęs dėl galimybės
M.Basčiui susipažinti su valstybės paslaptimis.
Oficialūs reikalavimai griežti, jie vienodi visose ES ir NATO
valstybėse, nors kalbos išraiškos prasme, vengiant dviprasmiškumo,
tobulintini. Tačiau tai nereiškia, kad politikas, neįgijęs teisės
susipažinti su valstybės paslaptimis, nebegali būti ir Seimo nariu. VSD
apkaltos nesiekė ir pagal įstatymą negalėjo turėti tokių minčių.
Apkaltos M.Basčiui idėja kilo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos
komitete (NSGK), kuris surinko papildomos medžiagos apie jo veiklą.
Deja, priešiškos šio Seimo nario veiklos Lietuvai turinys viešai nebuvo
paskelbtas, buvo minimi įvairūs kontaktai, tarp jų ir su Lietuvos
piliečiais, kurių atžvilgiu nėra viešai reikšta jokių įtarimų dėl jų
lojalumo mūsų valstybei.
Seimo NSGK nariams nuolat kartojant, kad surinkta „medžiaga“ yra rimta,
bet viešinant tik tai, kas kelia daug papildomų klausimų, ypač dėl
„Rosatom“ interesų Lietuvoje (kiek išvis politikų Lietuvoje turėjo ir
turi ryšių su šia įmone), vis labiau kilo įtarimas, kad ne M.Bastys yra
pagrindinis rūpestis.
Kodėl apkaltoje buvo aktyvi opozicija, galima ir nekomentuoti. Geresnę
progą patiesti ant menčių priešininką sunku ir surasti. Bet aktyvumu
nenusileido ir valstiečiai.
Kodėl? Nori nukreipti nuo savęs vis labiau augantį dėmesį? Ims ir
išdygs stiprėjančioje pavasario saulėje įšilusiame politiniame pelkyne
kokia nors „trąšų byla“? Ir M.Bastys yra tik „sportinis apšilimas“?
Daug ką dar sužinosime.
Beje, tuo pat metu, kai pagiriomis po „nelemto“ balsavimo dėl M.Basčio
Seimo nariai kibo vieni kitiems į atlapus, parlamento rūmuose vyko
konferencija diskusija „Kaip ugdyti Lietuvos politinę kultūrą?“, kurią
inicijavo Valstybės valdymo ir savivaldybės komitetas (P.Urbšys) ir
Lietuvos kultūros kongreso taryba.
Renginio pretekstas - pernai išleista prof. V.Zaborskaitės
publicistikos rinkinys „Tekančio laiko ženklai.“ Anot knygos įvado,
solidžios apžvalgos autoriaus K.Stoškaus, „Zaborskaitės knyga turėtų
gulėti ant politikų ir visuomeninės nuomonės formuotojų stalo. Ji
galėtų daug kuo pagerinti mūsų debatų kultūrą“.
Nepaisydami už durų girdimos Seimo pozicijos ir opozicijos mūšio
kanonados, konferencijos dalyviai sutarė ir dėl rezoliucijos,
skatinančios net sudėtingoje aistrų, nuomonių ir pažiūrų kupinoje
atmosferoje nusiraminti ir dėl mūsų valstybės ateities iš kivirčų
pereiti į dialogą, pagrįstą tolerancijos ir pagarbos kitam principu.
Pati prof. V.Zaborskaitė po nepriklausomybės atkūrimo buvo nenuilstama
civilizuotos, tautiškumu ir demokratija paremtos visuomeninės nuomonės
formuotoja ir, svarbiausia, ji svarstė, kaip ta nuomonė turi būti
reiškiama.
„Man dabar rūpėtų, - rašo ji, - visuomenės minties kultūra, emocinis
mūsų būvis, žmogaus savikūros aspektai. Nes akivaizdu, kad pagrindinė
mūsų problema - tai visuomenės, ne vieno ar kito asmens, problema -
kaip reaguojame į vienus ar kitus įvykius, kaip reflektuojame, kokia
mūsų emocinė išraiška.“
Taikliai pasakiusi, jog esame „aukštos emocinės kultūros tauta“, kas per
amžius atsispindi mene, profesorė apgailestauja, kad „mums gerokai
trūksta racionalumo... Su tuo sietina kritiškumo stoka, begalinis
polinkis į lengvatikystę, pasidavimas absurdiškiems pažadams“.
Ką daugiau ir pridursi. Politinius debatus iki šiol vis dar užlieja,
deja, nelabai švarios emocinės bangos.
