Vienas toks šūvis, nors buvo taikomasi ilgiau nei metus, buvo ypač pro šalį – antradienį triukšmingai žlugo apkalta M.Basčiui.
Nors Konstitucinis teismas (KT) pripažino, jog ryšius su buvusiu KGB darbuotoju P.Vojeika nuslėpęs parlamentaras pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, Seimui pritrūko balsų, kad iš jo būtų atimtas mandatas.
Iškart kilo neregėta isterija, kurios kitaip nei politine tryda pavadinti neišeina, – politikai vertėsi per galvą bandydami įrodyti, kad jų sąžinė skaidri, ir murdė kitus. Kaip ir tikrų pratybų lauke, buvo paleista ir tirštų dūmų uždanga.
Kaltinimų dėl M.Basčiui palankaus balsavimo sulaukęs valstiečių lyderis R.Karbauskis įžvelgė konservatorių sąmokslą. Politikas tvirtino, kad tam rengėsi, – valstiečiai esą turi neginčijamų įrodymų, jog balsavo teisingai. Paaiškėjo, kad tie įrodymai – slapto balsavimo biuleteniai, kurių nuotraukomis parlamentarai ėmė dalytis viešai.
Valstiečių strategas greičiausiai to nesitikėjo – galbūt jis planavo, kad užteks paskleisti gandus ir nuo savęs nukreipti ugnį į kitus, pirmiausia konservatorius.
Kad iš valdančiųjų stovyklos paskleisti gandai skambėtų įtikinamiau, juos socialiniuose tinkluose ir iš televizijos ekranų paplatino ir premjeras S.Skvernelis.
Valstietiška atsarga gėdos nedaro, bet kilo rimtų įtarimų, kad didžiausios valdančiosios frakcijos nariai galėjo būti verčiami šeimininkui įrodyti, kokius biuletenius metė į balsadėžę. O tada jau kyla abejonių, ar Seimo narių balsavimas vyko laisvai.
Bet paleistą džiną jau buvo sunku sukišti atgal į butelį.
Tada S.Skvernelis ir kiti prabilo, kad dėl galimų slapto balsavimo pažeidimų šią procedūrą galima pakartoti, o Seimo pirmininkas V.Pranckietis strimgalviais ėmėsi šios misijos.
Gerai, kad šįkart net Seimo etikos sargai suprato, jog toks veiksmas gali prilygti nesprogusios bombos efektui ir padaryti daugiau žalos nei mitingą išprovokavęs balsavimas dėl M.Basčio. Pastarasis, nors ir nemiegojęs, regis, vienintelis išsaugojo blaivų protą.
Kitą dieną po balsavimo M.Bastys atsistatydino pats, taip gelbėdamas Seimą nuo dar didesnės suirutės, į kurią jis strimgalviais ėmė ristis kartu su opozicijos raginimais šaukti pirmalaikius rinkimus ir iš R.Karbauskio lūpų skambančiais grasinimais apkaltą surengti visiems konservatoriams.
Apie greitai atvėsusio valstiečių vedlio užmojus nėra net ko kalbėti. Bet opozicija, apsvaigusi nuo minties, kad jau išmušė jos valanda, toliau virpina orą, nors ir pati suvokia, jog nėra nė menkiausios tikimybės, kad patys Seimo nariai balsuotų už pirmalaikius rinkimus.
Kita vertus, ką tai pakeistų? Iš esmės nieko. Išskyrus nebent tai, kad pirmalaikiai rinkimai galėtų būti tiesiausias kelias į Seimą sugrįžti M.Basčiui.
Beje, kodėl Seimas šiam politikui vis dėlto paliko mandatą?
Neatmestina, kad galėjo būti koks nors valdančiųjų interesas ginti trapią koaliciją. Bet ar dėl vieno, kad ir garantuoto, balso valstiečiai būtų metę iššūkį Konstituciniam teismui?
Ko gero, yra kitų priežasčių, kurios garsiai neaptarinėjamos. Viena jų – gerai ištreniruotas politikų savisaugos instinktas: juk negali žinoti, ar neatsidursi M.Basčio vietoje pats. Juolab kad politikai, balsavusieji prieš apkaltą, ko gero, nuoširdžiai mano, kad jis tokios bausmės nenusipelno.
Bėda ta, kad daugelis jų nedrįso to pasakyti garsiai ir daugiau kaip metus žaidė slėpynių; esą jūs čia tirkite, rėkaukite, o per slaptą balsavimą viskas stos į savo vietas.
Taip manydami kai kurie Seimo nariai, matyt, norėjo parodyti vietą ir Konstituciniam teismui. Juk jo sprendimai politikams patinka ne visuomet ir ne visi jie vykdomi. Tokių bylų yra bent dešimt.
Įvairių spalvų Seimas jau daugiau kaip dešimtmetį, pavyzdžiui, neįteisina parlamentarų atostogų. Bet ar teko girdėti, kad kas nors lietų ašaras dėl įžūliai trypiamos Konstitucijos?
Politikai teisės viršenybę aukština, kai tai daryti jiems paranku, o kai ne – teisėjai tampa chunta.
Kaip tik dabar tokį politikų virsmą regime ir konservatoriaus M.Adomėno asmenyje.
Ar verta priminti, kad abi anksčiau žlugusios apkaltos vyko, kai Seimui vadovavo konservatoriai, kurie šiandien labiausiai šaukia, jog parlamentas po antradienio balsavimo tapo nelegitimus?
Tiesa, kai už pasikėsinimą sukčiauti nuteistas A.Butkevičius 1999 metais išsaugojo Seimo nario mandatą, konservatoriai irgi piktinosi dėl parlamentui užtrauktos gėdos, bet išsiskirstyti nesiūlė.
Toks raginimas iš valdžioje buvusių dešiniųjų stovyklos nenuskambėjo ir tada, kai Seimas pašalino turistavusį L.Karalių, bet numojo ranka į KT išvadą, kad už jį balsavęs A.Sacharukas taip pat vertas apkaltos.
Tokia buvo tautos išrinktųjų valia, o teisę balsuoti laisvai ir pagal savo sąžinę jiems garantuoja ta pati Konstitucija.
Kita vertus, galbūt išties verta pagalvoti apie tai, kad paskutinį žodį dėl apkaltos Seimo nariui galėtų tarti ne parlamentas, o Konstitucinis teismas. Tik tokiu atveju derėtų gerokai aukščiau iškelti kartelę, kada Seimas į KT gali kreiptis dėl išvados. Nes kitaip kiltų pavojus, kad apkaltos gali virsti kasdienybe.
Beje, kai žlugo apkalta A.Sacharukui, L.Graužinienė ir kiti tuometiniai opozicijos veikėjai irgi svaičiojo apie pirmalaikius rinkimus. Tačiau tuometė Seimo pirmininkė konservatorė I.Degutienė jiems pasiūlė eiti išsimiegoti ir nusiraminti.
Bet dabartinis konservatorių vadovas G.Landsbergis tokių raginimų, matyt, nenori prisiminti – juk jis jaunas ir jam dar anksti miegoti.
