Ant svetimos kaktos atsiradusius nubrozdinimus pajusti šiek tiek sunkiau, nebent esi apdovanotas neišsemiamais empatijos klodais.
O ant savosios – paprasta ir aišku, suvedi savo poelgį ir rezultatus, randi priežastį ir pasekmę, stengiesi taip nebesielgti.
Taip paprastai daro tie, kurie bent jau nori įgyti proto.
O kvailį pirmiausia atpažinsi iš to, kad jis apskritai nemėgsta mokytis. Iš jokių klaidų. Nei savų, nei svetimų.
Pats mokymosi procesas jam yra atgrasus.
Kvailiai, aišku, irgi ne vieno plauko.
Vieni tiesiog būna tokie ir neieško savo kvailumui jokių paaiškinimų. Nei jam kada nors rūpėjo, kodėl jis kvailas, nei jis ruošiasi dėl to keisti savo gyvenimą.
Jeigu jau labai kartais suskausta, pasikaso skaudamą vietą ir apkaltina sąmokslais kitus – esą ko jūs man gyvenimą gadinat, aš viską darau gerai, tik čia kiti kalti.
Kita, labiau pažengusi kvailių veislė mėgsta paisyti keisčiausių autoritetų.
Buto dekoravimo jie mokosi iš krepšininkų žmonų. Geopolitikos patarimų jiems atrodo naudingiausia pasisemti iš teatralų ar popžvaigždžių lūpų.
Kaip ir ką skiepyti, jiems geriausia pasiklausti TV laidų vedėjų, beje, niekad gyvenime nedirbusių sveikatai skirtose laidose.
Investavimo erdves jiems atveria dar kitos C sąrašo žvaigždutės, o visais kitais saviauklos klausimas apšvitina chiromantai, Taro kortuotojai ir kitokie arkliamainiai.
Ir jiems niekaip nepavyksta savo galvoje nukeliauti iš punkto A į punktą B ir susieti du dalykus – prastų patarimų klausymąsi ir nepasitenkinimą savo sprendimais, kurie grįsti tokiais patarimais.
O kadangi tai nepavyksta, žengti dar sudėtingesnį žingsnį – pasirankioti daugiau išmanančių patarėjų – tampa neįmanoma.
Ir vėl lieka kalti visi kiti, o ne išsirinktas autoritetas, kuris, tiesą sakant, autoritetu yra tik todėl, kad dažnai makaluojasi ekranuose ir žurnaluose.
Ir pagaliau trečiasis nesimokančių iš savo klaidų porūšis – mokyti ir rafinuoti. Jie yra įtikėję, kad klaidų galima išvengti nieko nedarant. Ir tuo atžvilgiu yra visiškai teisūs.
Prisiminkime kad ir šviežiausią atvejį – protesto akciją prie Seimo „Mes kaltinam“.
Vos paleidus tokią idėją, jai galima pažerti šimtus kontrargumentų.
Niekas neateis todėl, kad pas mus į mitingus žmonės nevaikšto, todėl, kad bus šalta, todėl, kad darbo metu.
O jeigu ateis, tai nieko nesupras, apie ką mitingas, nes kviečiama ne ta auditorija, ji apskritai nieko nesupranta, pagaliau pačios akcijos žinutė miglota, suvelta ir beprasmė.
O jeigu susirinks ir supras, iš to nieko neišeis, nes tokie reikalai protestais netvarkomi, demokratija veikia visai kitaip, bus tik dar vienas pramoginis šou.
O jeigu ir išeis, tuo būtinai pasinaudos piktavaliai, žmonės nusivils ir daugiau į protestus nebevaikščios, padidės emigracija, nusus demokratija, visi liksime dar kvailesni nei anksčiau.
Ir netgi jeigu visi šie argumentai būtų teisingi, patirti jų teisybę kitokiais būdais, nei ką nors darant ir bandant praktikoje, tiesiog nėra įmanoma.
Aišku, galima studijuoti praeities pavyzdžius, ieškoti analogijų svetur arba tiesiog burti iš kavos tirščių „manau, kad viskas bus taip“, tačiau daug paprasčiau tiesiog imti ir iškepti pirmąjį blyną.
O jeigu jis jau prisvyla, žiūrėti, ką ne taip padarei, ir kitą kartą šito nedaryti.
