Bet ką pasakyti tokiu atveju, kai opozicija nesugeba iš tokio reikalo išspausti net minimaliai to, ką galėtų? Matyt, lieka tik padūsauti dėl naujos žemumos, kurią pasiekė mūsų politikai.
Būtent toks įspūdis liko po vakarykščio farso, kuris vadinosi „Seimo nutarimo „Dėl pirmalaikių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų“ projekto pateikimas“.
Visiems visą laiką buvo visiškai aišku, jog projektas neturi jokių šansų būti palaimintas net pateikimo stadijoje. Taip ir atsitiko.
Vis dėlto buvo galima tikėtis, jog opozicinių konservatorių vedlys G.Landsbergis bent pasistengs kiek įmanoma šauniau patrypti ant valdančiųjų galvų. Deja. Atrodė, kad tribūnoje – ne tėvynės gelbėtojas rūsčiausią jos valandą, o koks nors licėjaus jaunųjų debatininkų konkurso dalyvis.
Jeigu reikėjo galutinai įrodyti paprastą faktą, kad kokių nors objektyvių priežasčių reikalauti pirmalaikių Seimo rinkimų šiuo metu iš tiesų nėra, tai ir padarė G.Landsbergis.
Jis sugebėjo tik pasikabinėti prie jo klausinėjančių oponentų, postringauti apie kažkokius „kompromisus“ ir jų „paiešką“, kartu ultimatyviai reikalaudamas valdančiųjų nedelsiant „išmėžti“ iš Seimo tuos, kurie jam ir jo šalininkams nepatinka, ir vykdyti kitus „visuomenės reikalavimus“.
Natūralu, kad socialiniuose tinkluose, kur ir susitelkusi ta „visuomenė“, beje, kartu su pačiu G.Landsbergiu, kilo pasipiktinimas tokiu jo pasirodymu.
Nieko nuostabaus. Pastaruoju metu opozicijos bejėgiškumas ir nevėkšliškumas valdančiųjų pozicijas tik stiprina.
