Paskelbta, kad mokytojais galės tapti ne vien pedagogikos studijas baigę asmenys. Pedagogo kvalifikaciją bus galima įgyti ir ne tokiais formaliais būdais, pavyzdžiui, pedagoginių profesinių studijų dalimi taps programa „Renkuosi mokyti!“. Taigi dirbti mokytoju bus leidžiama papildomai pastudijavus pedagogikos.
Išliks ir tradicinis pedagogų rengimo būdas. Juos numatoma ugdyti nacionaliniuose pedagogų rengimo centruose Vilniaus, Kauno ir Šiaulių universitetuose.
Baigę studijas absolventai turės atlikti vienų metų pedagoginę praktiką ir galutinai apsispręsti, ar nori dirbti mokyklose.
Pedagogų kalvėms bus leidžiama rengti ir kelių dalykų specialistus, o dirbantys mokytojai galės įgyti papildomą kvalifikaciją. Tai ypač svarbu mažų mokyklų mokytojams, kuriems nepakanka pamokų visam krūviui. Dar siūloma pedagogikos programas sudaryti pagal mokyklų poreikius ir rengti joms reikalingų kompetencijų mokytojų.
Gal šios priemonės ir leis mokykloms lanksčiau sudaryti krūvį mokytojams, o pedagogų rengimas bus labiau derinamas su realiu jų poreikiu.
Bet ar išties, kaip skelbia ŠMM, tai padės mokytojo profesiją padaryti prestižinę, pagerins mokymo lygį?
Pedagogų profesinės sąjungos aiškina, kad, norint kelti mokytojo profesijos prestižą, svarbiausia gerokai padidinti algas.
Jau nuo šių metų rugsėjo mokyklos turėtų pereiti prie mokytojo etatinio apmokėjimo sistemos. Etatą sudarys 36 valandų per savaitę darbo krūvis, bet trečdalis laiko bus skirta ne pamokoms, o vadinamajai nekontaktinei veiklai.
Net pusę pradedančių mokytojų etato sudarys ne pamokos, o su jomis susijęs darbas, papildoma veikla, įskaitant mokymąsi iš kolegų.
Tai turėtų pagerinti ypač jaunų mokytojų darbo sąlygas ir apmokėjimą, nes būtent jie trūkstant pamokų dažniausiai dirba ne visu krūviu ir mažiausiai uždirba. Vis dėlto dar neaišku, koks bus realus mokytojų uždarbis perėjus prie etatinio apmokėjimo.
Etatą bus galima skaidyti į dalis, todėl, matyt, ir ateityje didelė dalis pedagogų negaus viso darbo krūvio, nors, ŠMM skaičiavimais, perėjus prie etatinio apmokėjimo net nuo 5 proc. iki 50 proc. padaugės mokytojų, kurie dirbs 36 valandas per savaitę.
Jau šįmet mokytojų atlyginimams papildomai skiriama 17,4 mln. eurų, o iš viso etatinio darbo apmokėjimo modeliui, kuris galutinai bus įvestas iki kitų metų rugsėjo, reikės 95 mln. eurų.
Bet Europos Komisija atkreipė dėmesį, kad Lietuva švietimui jau skiria 15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o tai gerokai didesnė dalis nei 10 proc. BVP siekiantis ES šalių išlaidų šiai sričiai vidurkis.
Negana to, būtent vidurinio mokslo grandžiai tenka didžioji švietimo srities finansavimo dalis, o aukštajam mokslui ir mokslinei veiklai skiriama BVP pyrago dalis smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio.
Valstybės kontrolė atskleidė, kad mokinio ugdymas mažose mokyklose kainuoja net 4,5 karto brangiau nei didesnėse, o mokymo lygis dažniausiai būna žemesnis. Bet uždaryti ar sujungti tokias mokyklas sunku dėl bendruomenių ir savivaldybių pasipriešinimo.
Pasipriešinimo, netgi kaltinimų lietuvių kultūros griovimu sulaukė ir neseniai ŠMM visuomenės teismui pateiktas valstybinių mokslinių tyrimų institutų jungimo planas.
Pasiūlyta į vieną Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą sujungti dabar savarankiškus Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.
Tokio plano priešininkai baiminasi, kad dėl to nukentės lituanistikos ir Lietuvos istorijos tyrimai. ŠMM teigimu, įvykdžius pertvarką pavyks sutaupyti, o mokslinių tyrimų finansavimą netgi padidinti.
Aiškinama, jog stambesnės mokslo įstaigos galėtų geriau koordinuoti mokslininkų veiklą, sutelkti stipresnes jų pajėgas viena ar kita Lietuvai aktualia kryptimi, išvengti tyrimų dubliavimo.
Beje, tai taikytina ir gamtos mokslams, kurių tyrimais užsiimančius institutus irgi norima jungti. Kai kurie tokie institutai jau anksčiau tapo universitetų dalimi – pasaulyje įprasta, kad būtent juose sutelkiamos stipriausios mokslo pajėgos.
Lietuvoje dar veikia 13 valstybinių mokslinių tyrimų institutų, kai kurie jų smulkūs, o juose dirba nemažai universitetų darbuotojų. Tai leidžia mokslininkams gauti du atlyginimus, natūralu, jog jie nuogąstauja, kad mokslinius tyrimus sutelkus po vienu stogu sumažės uždarbis.
Suprantama, stambinant mokslo tyrimo institutus ar perduodant juos universitetams mokslininkų grupės gali labiau varžytis dėl finansavimo ir kai kurie mokslai nukentėti, bet tai jau geros vadybos problema.
Akivaizdu, kad tiek švietimui, tiek mokslinei veiklai skirtus finansinius išteklius būtina naudoti efektyviau ir skaidriau.
Tačiau pirmiausia reikia aiškių vertinimo kriterijų, kurie remtųsi mokymo ir mokslo kokybės rodikliais ir nepriklausytų nuo įtakos grupių poveikio.
