Visi nominuoti žmonės – Lietuvos pasididžiavimas
Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų iniciatyva kasmet sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio ir palaikymo. Metų pradžioje paraginusi siūlyti apdovanoti vertus žmones, organizacijas ir iniciatyvas, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sulaukė net 200 siūlymų. Specialiai sudaryta komisija išrinko 24 iniciatyvas, už kurias vėliau balsavo visuomenė. Pasiūlytos 8 nominacijos, kiekvienoje – po tris išskirtinius kandidatus.
Nacionaliniams apdovanojimams nominuotos ir penkios neįgaliesiems svarbios iniciatyvos ir jų įgyvendinimą paskatinę asmenys. Už juos buvo galima balsuoti „Įveiktos kliūties“ ir „Metų proveržio“ nominacijose.
Pasak iškilmingą apdovanojimų ceremoniją pradėjusios lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės, visi nominuoti žmonės yra Lietuvos pasididžiavimas. „Būtent jų darbai kiekvieno mūsų kasdienybę padaro demokratiškesnę. Ir taip, ši demokratija neatsiranda savaime: ji reikalauja daugybės darbo, drąsos, protinių ir finansinių išteklių, galiausiai valios, kurios visiems nominantams tikrai nestinga“, – įsitikinusi ji.
Šiemet organizuojant apdovanojimus prisidėjo Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada ir Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje.
„Dabar mes jau esame judėjimas“
„Įveiktos kliūties“ nominacijos laureate tapo Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė H. Varnienė. Ji pagerbta už indėlį diskutuojant apie neįgalių žmonių įdarbinimo sistemos pokyčius, dialogą su Sveikatos apsaugos ministerija dėl nekokybiškų kompensuojamųjų medicinos priemonių.
Simboliška, kad apdovanojimą jai įteikė Seimo narė Aušra Maldeikienė. Dar tos pačios dienos rytą Seime surengtoje spaudos konferencijoje abi moterys kalbėjo apie neleistiną piktnaudžiavimą įdarbinant neįgaliuosius, ragino keisti jų savarankiškumą ribojančią tvarką. H. Varnienė neslėpė, kad šis apdovanojimas netikėtas, bet labai svarbus įrodymas, jog jos pasirinktas kelias – teisingas, kad jos veikla neįgaliesiems reikšminga ir reikalinga.
Į neįgaliųjų judėjimą Henrika įsitraukė šeimoje gimus neįgaliai dukrai Aušrai. Pasak moters, vaiko gimimas visada pakeičia pasaulį. Kai ateina šiek tiek kitoks vaikas, pasaulis irgi pasikeičia kitaip. „Visą gyvenimą, šeimą sudėlioja iš naujo. Žinoma, tai nelengva, – prisipažįsta Henrika. – Labai svarbus šeimos palaikymas. Kai remiesi vienas į kitą, gali daug nuveikti.“ Moteris neslepia, kad kiekviena diena išaušta su naujais iššūkiais. Štai kad ir ši – reikėjo pasirengti spaudos konferencijai, tad naktis sutrumpėjo iki 4 valandų, paskui paaiškėjo, kad dukrai pakilo temperatūra. Vis dėlto trauktis nebuvo kur. Teko ir į Seimą važiuoti, ir į Valdovų rūmuose vykusius apdovanojimus susiruošti.
Henrika sako kartais pasvarstanti, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu ne dukra Aušra. Ekonominį išsilavinimą turinti moteris dirbo viename komerciniame banke, užėmė geras pareigas, augino sūnų, kai netikėtai žemė išslydo iš po kojų. Dukros negalia iš esmės pakeitė jos gyvenimą.
„Kas mane atvedė į neįgaliųjų judėjimą? Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. Kai tekdavo su dukra gulėti vaiko raidos centre, ji vadovavo savipagalbos grupėms. Ir mano kelias į neįgaliųjų bendruomenę pirmiausia prasidėjo nuo savipagalbos grupės, – pasakoja H. Varnienė. – Visą laiką sakau, kad būtina stiprinti nevyriausybines organizacijas, nes būtent jos yra tai, ko žmonėms labiausiai reikia. Ne valstybinės institucijos, o nevyriausybinės organizacijos! Dukra dažnai sirgo, lankėmės poliklinikoje, gulėjome ligoninėse – niekas nepasiūlė tokios pagalbos, kokios reikia neįgaliam žmogui.“
Tai ir paskatino Henriką įsitraukti į neįgaliųjų teises ginantį, už orų šių žmonių gyvenimą kovojantį neįgaliųjų judėjimą. Šiandien jos pavardė daugeliui asocijuojasi su drąsiu, ryžtingu neįgaliuosius ginančiu balsu. Tačiau Henrika prisipažįsta: kad išsiugdytum tokią aktyvią poziciją, reikia užaugti, sustiprėti, neįsižeisti, kai politikai tave menkina. Tam prireikė dešimties metų.
Trylika metų Lietuvos neįgaliųjų forume dirbanti H. Varnienė sako akivaizdžiai matanti, kaip kartu užaugo, sustiprėjo ir visa organizacija. Moteris neslepia: reikėjo išmokti ne tik raštus rašyti, bet ir kritikuoti, išdrįsti pasakyti savo tiesą, kad ir kokia nemaloni kitiems ji būtų. „Užaugo ir visas neįgaliųjų judėjimas. Dabar mes jau esame tikras judėjimas, o ne atskiros neįgaliųjų organizacijos. Ir tai labai stipru“, – sako H. Varnienė. Pastaruosius metus ji vadina judėjimo metais ir džiaugiasi pagaliau matanti teigiamų poslinkių.
Įveiktų kliūčių kelyje – dar dvi iniciatyvos
Didelio palaikymo sulaukė ir kiti du „Įveiktos kliūties“ nominantai.
Motociklininkų ir neregių žygio per Lietuvą „Mane veža 2017“ idėją sugalvojo ir ja motociklininkus užkrėtė Aldona Juozaitytė-Pieva. Sumanymą noriai palaikė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Žygyje dalyvavo 150 žmonių, suformuoja 80 ekipažų. Regėjimo negalią turintys projekto dalyviai tikina iki šiol negalintys pamiršti to unikalaus laisvės pojūčio, kurį suteikė skriejimas motociklu. Kai kurie ekipažai įveikė net 500 km, o užmegztos draugystės tęsiasi iki šiol. Projekto organizatoriai neslepia nuolat sulaukiantys klausimo: „Kada vėl važiuosime?“
Apdovanojimams pristatyta ir šilta, jautri „Raudonų nosių“ iniciatyva – muzikinis spektaklis „Keliaujantis klounų orkestras“, skirtas proto ir kompleksinių negalių turintiems vaikams. Praėjusiais metais šį spektaklį pamatė daugiau nei 400 vaikų 12-oje specialiųjų mokyklų. Susitikimai su gydytojais-klounais padeda vaikams atsipalaiduoti, lavina jų vaizduotę. Tai galimybė pabandyti savo emocijas išreikšti per garsus, lytėjimą ir judesį. Profesionalios menininkų grupės „vizitacijos“ itin laukia ligoninėse ir sanatorijose besigydantys vaikai. Gydytojai-klounai kasmet aplanko apie 24 tūkst. sergančių vaikų ir jų šeimų. Šie susitikimai stiprina vaikų socialinę integraciją, skatina jų raidą, pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, gerina gyvenimo kokybę ir sveikatą.
Ir maža iniciatyva – didžiulio pokyčio pradžia
Puiki bendrystės, pagalbos ir ryžto mažinti neįgaliųjų atskirtį iniciatyva – „Metų proveržio“ nominacijoje pristatytas Žydrės Gedrimaitės projektas „Draugystė veža“. Negalią turinčių ir neturinčių žmonių draugystės istorijos yra geriausias įrodymas, kad fiziniai skirtumai – ne kliūtis kartu gyventi, dirbti, svajoti ir siekti, kad jos išsipildytų. Projekte dalyvavo 21 draugų pora.
Nors „Draugystė veža“ šįsyk netapo „Metų proveržio“ laureate, šio projekto sumanytoja Ž. Gedrimaitė sako, kad dar prieš iškilmingą ceremoniją jautėsi kaip nugalėtoja. Taip nuteikė jos „Facebook“ paskyroje atsiradęs įrašas. „Gerbiama Žydre ir visa projekto „Draugystė veža“ komanda, Jūs man, kaip ir daugeliui neįgaliųjų (tuo esu tikra), esate visų mūsų „Metų proveržis“. Tai, ką darote dėl mūsų, nuostabu. Projektas „Draugystė veža“ suteikia pasitikėjimo ir draugystės sparnus“, – rašė projekto dalyvė Aldona Vachmistrovičiūtė.
Ž. Gedrimaitė džiaugėsi ir dar viena iš daugybės žinučių, gautų jau po apdovanojimų ceremonijos: „Draugystė vis tiek veža. O tu darai stebuklus ir padedi tiek žmonių, kad nelaimėjimas šiuo atveju paskęsta tavo nuostabių darbų jūroje.“ Moteris šypsosi: „Štai čia ir yra patys didžiausi apdovanojimai. O kai pamačiau iš Kauno ir Šeduvos atvažiavusius mūsų komandos narius, dar kartą supratau, kad svarbiausias laimėjimas – ne statulėlė, o mus vienijanti draugystė.“
Ž. Gedrimaitė prisimena, kad po susitikimo su trečius metus vykstančio projekto dalyviais ir jų artimaisiais, iš visos Lietuvos susirinkusiais į „Žalgirio“ areną, kur buvo paskelbtos į „Euroviziją“ vyksiančios draugų poros, ji suprato labai svarbų dalyką. „Prireikė kelerių metų, kad atsivertų akys. Man visą laiką atrodė, kad tai, ką darau, – savaime suprantami dalykai, norma, kad kiekvienas turime taip gyventi. Ir visai neįvertinau, ką jie reiškia kitiems žmonėms“, – sako Žydrė ir prisipažįsta tik dabar supratusi, kad ši jos veikla daro kitus žmones laimingus.
O šie apdovanojimai? „Manau, kiekviena maža iniciatyva pradeda didelį pokytį. Štai kad ir maniškė – išaugo į masinį judėjimą, stipriai praplečiantį tolerancijos ribas, – sako Žydrė. – Esu pats laimingiausias žmogus, nes matau, kad draugystė iš tikrųjų veža. Ir ne tik negalią turinčius žmones. Šiemet su projekto dalyviais lankydamasi įvairiose vietose mačiau, kaip tai veikia verslininkus. Galbūt iki šiol jie nebuvo susitikę su negalią turinčiais žmonėmis, o ši pažintis ir jiems atvėrė akis. Toks grįžtamasis ryšys labai svarbus.“
Ž. Gedrimaitė įsitikinusi, kad pokyčių laikas jau prasidėjo. Pamažu ateis ir laukiamos permainos: subręs į neįgaliųjų judėjimą vis aktyviau įsitraukiantis jaunimas, imsis savų iniciatyvų, ir proveržis tikrai bus.
Tai patvirtina ir dar vieni pretendentai į „Metų proveržio“ nominaciją – pojūčių misterijos „Muzikos kalba tamsoje“ kūrėjai. Reginčių menininkų ir aklųjų dainininkų gyvo garso koncertas įrodo, kad žmogaus pasiekimai ir meniniai gebėjimai svarbesni už jo negalią. Dviejų skirtingų pasaulių kūrybos procese gimstanti meninė išraiška ištrina ribas, praplečia pasaulio suvokimą, griauna stereotipus ir keičia nuostatas. Tai ir yra tikrasis pokyčių proveržis.
