sutartinai pasmerkė prezidento rinkimus Rusijoje. Kokia tokių aptarimų
prasmė, kai jau vien iš temos pavadinimo aišku, kas bus pasakyta? Ar
reikia aikčioti dėl rinkimų rezultatų? Ne, nereikia.
Reikia objektyviai analizuoti ir bandyti suvokti, kokia yra tikroji
situacija. Ar šiuo metu toks nešališkas požiūris yra įmanomas?
Įmanomas, bet tik už informacinio karo ribų.
Nepropagandinių studijų apie procesus septintą pasaulio dalį užimančioje
valstybėje yra tiek Rusijoje, tiek Vakaruose, deja, Lietuvoje jos beveik
nežinomos.
Objektyvaus žinojimo reikia ne tik smalsumui patenkinti, bet ir
valstybės politikai formuoti. CŽV įkūrėjas A.Dalesas įkyriai kartojo,
kad tik tikra, o ne norima girdėti informacija apie kitą šalį padeda
organizuoti teisingą politiką. Daug yra pavyzdžių, kai net slaptųjų
tarnybų pataikūniškos žinios yra paskatinusios klaidingus sprendimus.
Rinkimai Rusijoje daugeliu požiūrių yra reikšmingi ne vien dėl to, kad
Kremlius pasigirtų visuomenės palaikymu. 56 milijonai žmonių nebuvo
užlaužtomis rankomis atvesti prie balsadėžių su iš anksto pažymėta už ką
balsuoti pavarde. Didelė Rusijos visuomenės dalis palaiko V.Putino ir
jo aplinkos politiką, o nepalaikančiųjų - mažuma. Ir ji
susiskaldžiusi.
Žinoma, niekas nedraudžia visko vadinti farsu, o rinkimų rezultatą
kildinti iš prievartos, propagandos ar manipuliacijų, to Rusijoje apstu.
Bet vis tiek toks požiūris, nors ir malonus ausiai, būtų savęs
apgaudinėjimas, o formuojant valstybės politiką - neįžvalgus.
Antagonizmo tarp visuomenės, tiksliau, didelės jos dalies, ir V.Putino
(anksčiau - caro) nėra. Tačiau yra didžiulė kritika vyriausybei,
valdininkams, gubernatoriams su visa jų aplinka, Dūmai. Kodėl taip yra,
prirašyta daug knygų tiek praeityje, pavyzdžiui, „zapadninkų“ ir
„slavianofilų“ garsiųjų tarpusavio kovų laikais, tiek dabar.
Rusija yra etnosas su savo vertybių sistema, kuri yra skirtinga nuo
Vakarų. Vertybinė etnoso sistema nesikeičia šimtmečiais. Nepakeičia
vertybių hierarchijos nei socialinės, nei techninės revoliucijos. Juo
labiau - spaudimas iš išorės. Kuo didesnis spaudimas, tuo stipresnis
vidaus susitelkimas.
Beje, kol dar prezidentė D.Grybauskaitė leisdavo sau laisviau kalbėti,
yra prasitarusi, kad sankcijos Rusijai jos psichologiškai nepaveiks.
Kas giliau pažįsta Rusiją, tai gali tik patvirtinti.
Tačiau skirtingo fenomeno pripažinimas nereiškia susitaikymo ar
pateisinimo, kas ten vyksta. Rusijoje buvo, yra ir bus svetimas
liberalizmas. Net susivieniję tenykščiai liberalai nedaug ką pasiektų,
nors kituose rinkimuose į Dūmą jie turės stipresnes nei dabar pozicijas.
Todėl opozicijos darbas nėra beprasmis. Tačiau bent nedaug didesnei
sėkmei reikia vienos esminės sąlygos - dirbti ir veikti Rusijoje, o ne
už jos ribų, pavyzdžiui, aptarinėti savo šalies ateitį kertant
lietuviškus patiekalus.
Mano manymu, K.Sobčiak nėra Kremliaus „projektas“, o jos pasirinkimas
veikti ir kalbėti yra teisingesnis nei skelbtas rinkimų boikotas.
Kas keisis per kitus šešerius metus Rusijoje ir Vakarų santykiuose su
ja? Viena, V.Putinas turės dar laisvesnes rankas nei iki šiol, nereikės
gręžiotis į palaikytojus ir nesibaiminti kokio nors sąmokslo, nes tokiam
paprasčiausiai nebėra į ką atsiremti.
Antra, atnaujinta valdžia imsis informacinės epochos naujų technologijų
įgyvendinimo. Nežinia, ar D.Medvedevas, tokių technologijų entuziastas,
liks vyriausybės vadovu, bet pamirštas nebus.
Savaime suprantama, dar kurį laiką klestės informacinis karas tarp
Rusijos ir Vakarų, bet po trejų metų pradės silpti, nes vis sunkiau bus
randama naujų temų. Menkės ir šiam karui skiriamos lėšos.
Mažiausiai šešerius metus liks okupuotas Krymas. Net sunku
įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis bet kuri Rusijos valdžia nuspręstų
iš ten pasitraukti. O štai nuojauta sako, kad tiek Donbaso, tiek
Luhansko savo sudėtyje Rusija vis mažiau pageidauja.
Ilga pertrauka regisi ir dėl kitų galimų avantiūristinių Rusijos žygių,
nors karinėje pramonėje apsukos nelėtės. Keisis tik dėmesio centras.
Mano manymu, bent kelerius metus intensyvės rūpinimasis karine
infrastruktūra, karinių pajėgų perkėlimo į kitus regionus greičiu,
logistika. Tai patvirtino ir pastarieji „Zapad“ kariniai mokymai.
Suintensyvės Rusijos karinė žvalgyba NATO valstybėse. Kadangi Latvija
jau viešai dejuoja dėl menkėjančio tranzito iš Rusijos, paspartės to
tranzito perkėlimo į šiaurės vakarus projektas.
Netenka abejoti, kad atominė elektrinė Astrave bus baigta statyti, tad
naują pagreitį įgis įtakos agentų veikla pakeisti Lietuvos sprendimą
nepirkti joje pagamintos elektros energijos. Negarantuočiau, kad šiuo
klausimu Rusijai nepasiseks. Kodėl? Todėl, kad yra ir trečias žaidėjas
- Baltarusija, ekonomiškai Lietuvai naudinga kaimynė.
Ar keisis ir kuria linkme Maskvos ir Vašingtono santykiai, sužinosime po
pusmečio - tiek laiko reikia visapusiškai įvertinti esamą situaciją.
Santykiuose su ES Rusija didins jau rinkimuose įgytą pranašumą - gana
aktyvų tautiečių, gyvenančių ES, dalyvavimą balsavime. O juk jie galėjo
sutartinai pritarti boikoto idėjai.
Rusija, neturėdama problemų derinti santykių su NVS narėmis, gali ramiai
stebėti, kas vyksta ES viduje, ir pasinaudoti bet kuria konfliktine
situacija. Jeigu Vokietija nenusileis JAV dėl „Nord Stream 2“, tai gali
tapti ryškia Maskvos pergale.
Be to, Rusija, versdama į savo kalbą beveik viską, kas rašoma apie
Europos ateitį, analizuoja ir prognozuoja įvairius ES reformų projektus
daug kartų intensyviau negu, pavyzdžiui, tai darome mes.
Žodžiu, po rinkimų Rusijoje bus daug permainų, tik reikia netingėti jas
matyti.
