Vadinasi, vieniems jų greičiausiai gali tekti pralaimėti ir kapituliuoti.
Kieno šansai šiame pilietiniame kare didesni – tikrąja Lietuvos socialdemokratų partija save tituluojančios G.Palucko vadovaujamos LSDP ar tą patį apie save teigiančios, buvusius bendražygius marksistais ir radikalais vadinančios Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP)?
Šiuo metu lyg ir mažesnės atrodo „socdemdarbiečių“, kurių branduolį sudaro buvęs LSDP elitas bei Darbo partijos atskalūnai, galimybės.
Viena vertus, trumpa, bet audringa atkurtos valstybės politikos istorija rodo, jog rinkėjų dažniausiai ne tik netraukia, bet juos net atbaido atskilėliai ar iškabas keičiantys perbėgėliai.
Juolab jei aišku, kad esminis jų motyvas – noras išlikti valdžioje ar šalia jos. Tokių naujojoje partijoje – ne vienas.
Kita vertus, tenka ir pripažinti, kad tų, kurie šiuo metu stojo prie LSDDP vairo, nors pagrįstai gali būti vadinami vienais labiausiai patyrusių politikų, šlovės laikai praėjo, bet žinomumas liko.
Kol kas negirdėti, ką nauja ir veržlaus gali pasiūlyti naujoji partija.
Vargu ar pakaks mojuoti velionio prezidento A.Brazausko vėliava, kaip tai daro ištikimiausiu jo kareiviu buvęs vienas LSDDP įkūrėjų J.Bernatonis.
Sunku tikėtis praeities žygių prisiminimais pervilioti į savo pusę daugumą tų, kurie liko su G.Palucku, ar privilioti naujas minias nepartinių, politikoje iki šiol nedalyvavusių žmonių.
Negana to, į skęstantį Darbo partijos, virtusios vienu svarbių LSDDP kadrų šaltinių, laivą grįžta V.Uspaskichas, kuris stengsis įvairiais būdais sustabdyti tą nuotėkį.
Žinoma, Darbo partija dabar yra tokios būklės, kad netgi vėl ėmus vadovauti V.Uspaskichui vargu ar galės sudaryti rimtesnę konkurenciją tiek socialdemokratams, tiek „socdemdarbiečiams“.
Vis dėlto toje pačioje politinės scenos pusėje šmėžuojantys „darbiečiai“ – dar viena papildoma kliūtis bet kuriam, kuris pretenduoja čia įsitvirtinti tarp lyderių.
Aplinką vadinamojoje centro kairėje ir protesto elektorato stovykloje dar labiau komplikuoja vėl iškylanti R.Pakso figūra – Seimas žengė pirmuosius žingsnius atverdamas jam kelią į rinkimus.
Suprantama, tai mato ir patyrę LSDDP vedliai. Tad kokie tikrieji šios partijos kūrėjų tikslai? Jų gali būti ne vienas.
Pirmiausia, įkūrus partiją bent simboliškai sutvirtėja jų pozicijos valdančiojoje koalicijoje – neaiški Seimo frakcijų sąjunga vėl pavirsta svaresne parlamentinių partijų sąjunga.
Bet, ko gero, vienas pagrindinių LSDDP kūrėjų tikslų – pabandyti sėkmingai pasirodyti Europos Parlamento rinkimuose, nes į daugelio išsvajotą Briuselį be partijos sąrašo neišskrisi.
Kitų metų savivaldos, prezidento ar vėliau rengiami Seimo rinkimai – jau tik papildomi siekiai.
Kad ir kaip būtų, „socdemdarbiečiai“ bene sėkmingiausiai gali pasirodyti būtent savivaldos rinkimuose.
Jie išties turi galimybių laimėti keletą merų postų, taip pat turėtų daugumą kelių savivaldybių tarybose.
Daug menkesnės galimybės – perkopti 5 proc. rinkėjų simpatijų barjerą Europos Parlamento ir ypač Seimo rinkimuose.
Tuo metu prezidento rinkimuose LSDDP, matyt, dalyvaus remdama didžiųjų koalicijos partnerių valstiečių kandidatą.
Apie tai užsiminė ir naujosios partijos vadovas G.Kirkilas.
Bet ar tai reiškia, kad „motininei“ LSDP visuose frontuose seksis daug geriau ir ji įsitvirtins kaip neginčijama kairiojo sparno lyderė ir vėl taps svarbi didžiosios politikos žaidėja?
Abejotina. G.Paluckas su savo šalininkais dar nedemonstruoja tokios jėgos, kad socialdemokratai susigrąžintų bent dalį buvusios šlovės.
Socialdemokratų rietenos negali nekelti džiaugsmo kitose politinėse stovyklose – pirmiausia valstiečių. Būtent jiems tokia situacija naudingiausia tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje.
Valstiečiai Seime ir Vyriausybėje dabar įgijo visiškai lojalius pagalbininkus, kurie pagrindiniams valdantiesiems nekels pavojaus kovoje dėl politinės įtakos. Neabejotina, kad palengvės ir valstiečių kova dėl rinkėjų.
Kairiojo sparno susiskaldymas taip pat atveria laisvesnius kelius artimiausiems valstiečių politiniams giminaičiams – visokiems nepartiniams ar „neopolitiniams“ dariniams bei judėjimams.
Neatmestina, kad Lietuvos politikos padangėje išauš jų era.
Regėdami, kokios būklės šiuo metu yra jų istoriniai politiniai priešininkai ir amžinieji varžovai dėl valdžios socialdemokratai, suprantama, negali nedžiūgauti ir konservatoriai.
Tačiau vienu valstybės ramsčių save laikanti Tėvynės sąjunga kartu turėtų ir sunerimti. Juk tokia sumaištis politinėje kairėje rodo ir visos partijų sistemos krizę. O tai jau kelia grėsmę demokratijai.
