neskraido raketos virš galvų, ryšiuose tarp valstybių egzistuoja diplomatinis etiketas, pagrįstas ir žmogiškaisiais kriterijais.
Vakarų Europos valstybių sąspietis (geras naujadaras) paremti Jungtinės Karalystės premjerę Th.May išsiunčiant diplomatus šnipus galėjo būti atidėtas bent dviem dienoms dėl tragedijos Kemerove.
Net jeigu kurį iš valstybių vadovų ir aplankė tokia mintis, vargu ar tokią atidėjimo taktiką jis siūlė kitiems. Netikėto solidarumo euforija užgožė galimybę parodyti, kad paprasti žmonės ir jų skausmas yra pirmiau nei sąskaitos su Kremliumi.
Dabartiniai Vakarų politikai yra menkesni ir siauresnio mąstymo už savo kolegas Šaltojo karo metais, kurie turėjo ir tvirtas pažiūras, ir neeilinius diplomatinius gebėjimus išvengti aštraus susidūrimo, ir subtilumo. Bent jau aiškiai matomais siūlais nepaslėptų tikrųjų sprendimo motyvų.
Tie, kurie mąsto ne vienu pusrutuliu, aiškiai mato, kad Th.May rūpi kur kas svarbesni dalykai nei „Skripalių byla“. Pastaraisiais metais dalis Didžiosios Britanijos politikų pastūmėjo ES į pavojingą išsivaikščiojimo zoną ir įstūmė savo šalį į visišką avantiūrą „Brexit“.
Dabar Th.May reikia ir kur kas didesnio vidaus palaikymo, ir nuolaidų iš ES. Niekas taip nevienija tautos kaip kalbos apie saugumą. Taip apie Th.May iniciatyvą „imtis priemonių prieš Rusiją“ rašo ir kalba žiniasklaidoje patys britai. Tiesa, tie, kurie yra prieš „Brexit“. Didžiojoje Britanijoje nebijoma skirtingų nuomonių.
Žinoma, Th.May nesugalvojo Solsberio dramos, bet net neprasidėjus rimtiems tyrimams greitai ja pasinaudojo viešiesiems ryšiams. Jeigu būčiau (sapne) valstybės vadovas, irgi pritarčiau Didžiosios Britanijos vadovybei, bet tikrai remdamasis ne ta informacija, kuri paskelbta internete ir neva išdalyta pakviestų valstybių vadovams, išskyrus Rusiją.
Gal klystu, bet tokia informacija net viešųjų ryšių akcijai per silpna. O kaip yra iš tikrųjų? Kas konkrečiai pasikėsino į Skripalius ir kas (vėlgi konkrečiai) užsakė? Th.May prasitarė, kad aukos gali ir mirti. Tikiu. Tikrai taip gali atsitikti. Jau seniai gyvenime – kaip kine.
Galbūt daug kam pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, viskas aišku, bet man asmeniškai tai labai tamsi byla. Neatmetu, kad tamsoje ji gali ir likti.
Būdamas laisvas pilietis turiu savo versiją. Tai – „trečiosios jėgos“ darbas. Kas ji? JAV gynybos sekretorius J.Mattisas pareiškė, kad tai galėjo būti Rusijos planas konfrontuoti su Vakarais. Kilmininką vertime pakeisčiau vietininku. Planas Rusijoje. Ten jau ne vieną dešimtmetį veikė ir tebeveikia „kietos ir dar kietesnės“ politikos su Vakarais turtingi ir įtakingi žmonės. „Dar kietesnės“ – reiškia karą.
Tokių ne žodžiais karingų nuostatų ištakos – praėjusio amžiaus pabaiga. Dalį jų Lietuva patyrė 1990-ųjų sausį. Pasikeitė karta, bet kaktomušos su Vakarais šalininkai ne tik neišnyko, bet dar labiau sustiprėjo, įgijo net filosofinį pagrindą, ideologiją, o svarbiausia – visiškai kitas finansines ir praktines galimybes. Ir nebūtinai reikia veikti savo tėvynėje.
Dabartiniai oligarchai gali ne tik pirkti garsius futbolo klubus, bet ir be didelių keblumų organizuoti privačias kariuomenes, sėkmingai dalyvauti ginklų prekybos rinkoje, kurti laboratorijas, o jų „ypatingą“ produkciją realizuoti pilietinių karų zonose.
Mafija jau seniai nebe „Krikštatėvis“, tai valstybės valstybėse, ji turi savo konkrečius tikslus, ir vienas jų – sudaužti kaktomis Rytus su Vakarais. Tačiau tokio susidūrimo neįmanoma įgyvendinti, jeigu nėra į ką atsitrenkti, jei kita pusė to nenori ir vengia.
Apmaudu, bet panašios „kaktomušinės“ koncepcijos šalininkai veikia ir Vakaruose, o jų kilmė – nebūtinai Rusija. Kaip atsitinka, kai sudaužyta teroristinė organizacija, rodant jos ginkluotėje buvus vos ne namudinius medžioklinius šautuvus, po kelių mėnesių vėl atsigauna ir dar numušinėja iš kažkur ištraukta amunicija lėktuvus? JAV rodo pirštu į Rusiją, ji – atvirkščiai.
Mano įsitikinimu, „trečioji jėga“ žaidžia ir vienais, ir kitais. Būtent ji ir rengia pasaulinio masto provokacijas, vis labiau artindama JAV ir Rusijos karinį susidūrimą.
Kartoju, tai tik mano asmeninė prielaida, nedidelis krepšys, į kurį krinta vis daugiau faktų. Būtų geriau, jei faktai rinktųsi greičiau, prašviesėtų Skripalių ar panašios bylos ir nereikėtų rengti tarptautinių su diplomatine priedanga dirbančių žvalgybų „išvedimo“ paradų.
O kokia Lietuvos vieta „planuojamų kaktomušų“ ir „trečiosios jėgos“ žaidimų fone? Po penkių šimtų metų būdama labiausiai saugi ir laiminga, kaip rašoma viename straipsnyje, Lietuva kasmet primena sau apie grėsmes.
Solidesnėje nei pernykštė VSD parengtoje grėsmių vertinimo ataskaitoje Rusijos konfliktas su NATO vertinamas kaip mažiau tikėtinas. Jeigu ataskaita būtų buvusi parašyta po Skripalių bylos, turėtume vėl labai agresyvios Rusijos vaizdą.
Akivaizdu, kad vis dar stokojama kompleksinės sisteminės Rusijos situacijos analizės, todėl galutinės išvados daromos pagal pavienius Kremliaus veiksmus. Ataskaitoje pateiktas visuomenei naudingas gana informatyvus kibernetinių atakų aprašymas.
Bet nustebau, kad po nedidelės pertraukos vėl sumažinama teroro išpuolių galimybė. Juk terorizmas transformuojasi, siekia globalių tikslų, tampa „trečiosios jėgos“ technine dalimi.
Nors Skripalių byloje apie terorizmą nekalbama, nemanau, kad šią versiją reikėtų visiškai atmesti. Pagal braižą tai tobula teroro akcija, sugebėjusi sukelti vos ne pasaulinį sąmyšį.
Nereikėtų pamiršti, kad vadinamoji „Islamo valstybė“ JAV ir Rusiją yra įvardijusi kaip mirtinas priešes, o sukelti karą tarp šių valstybių, įtraukiant ir kitas Vakarų šalis, esanti šventa pareiga.
