Kandidatai šiemet pasitaikė kaip niekad drovūs. Vienas sako, kad dar neapsisprendė, bet susitikinėja su daugybe žmonių. Kitas – irgi kad neapsisprendė, bet daug žmonių jo prašo kandidatuoti. Trečias – kad tiesiog viskas užkniso. Ketvirtas – kad labai gali būti, bet palaukim vasaros. Penktas – kad tokių planų neturi, bet jeigu turėtų, tai tikrai laimėtų. Šeštas – kad šiaip nekandidatuotų, bet juk reikia užkirsti kelią visokiems abejotiniems nekrikštams.
Susidaro įspūdis, kad čia ne apie politinės karjeros zenitą šnekama, kurio nei gėdytis reikėtų, nei vynioti į apvytusius pasiteisinimus, bet mažų mažiausiai – apie Golgotą, į kurią nesinori spūdinti be laiko. Todėl ir primena visi pirmą kartą pokerio palošti susirinkusius studentus – kortas rankose visi yra laikę, taisykles lyg ir žino, bet pradėti žaidimą baugu. Imsi ir staiga liksi be kelnių. Persiprašau, be mandato.
Dar nuostabiau, kad kandidatams dar neapreiškus savo šviesiųjų intencijų avansu pasigirsta rankų grąžymas ir dantų griežimas. Maždaug: čia – viskas, kas užderėjo, nieko geresnio ir neturime, vargas tau, tėvyne, jei tik tokius ąžuolus ir liepas teužauginai.
Pasiklausęs viso to imi suvokti, kad idealus kandidatas ar kandidatė į prezidentus turėtų tobulai išmanyti visus įmanomus vidaus ir užsienio reikalus, būti krištolinio tyrumo, vakarais versti iš originalo Aristotelį, naktimis gaudyti banditus ir remontuoti kanalizaciją, o jeigu dar reguliariai lankytųsi išpažinties (ne todėl, kad nuodėmingas, bet kad tradicijas gerbia), apskritai būtų neįkainojamas.
Taip ir norisi paklausti: kur tokie kandidatai klonuojami? Paprastai gerus politikus užaugina partijos. Tos pačios, kurios tų pačių kritikų yra nuolat skalbiamos iškreiptu būdu. Tai kaip jos gali užauginti tokį hibridinį vunderkindą, jeigu į jas šiaip sunku žmones įprašyti?
Todėl tas kandidatų apibūdinimas primena mūsų literatūros vertinimus. Atseit romanai lėkšti, novelės banalios, siužetai dyki, o charakteriai neįtikinami.
Tai iš kur rasis tie siužetai ir charakteriai, kai du penktadaliai tautos per metus nė karto knygos neatsiverčia. Kam rašyti, jeigu nėra kam skaityti.
Antra vertus, gal čia tik pas mus tokia bado dieta, gal visame pasaulyje prezidentais tampa tik šviesiausi ir iškiliausi visuomenės autoritetai? Gerai jau, gerai, nenagrinėkit dabartinių pavyzdžių, niurzga kritikai, bet kur mūsų churchilliai ir reaganai, kad ir de gaule’iai?
Ir čia prisikasėme prie esminio atsakymo – tie kritikai dažniausiai ir težino W.Churchillį ar M.Thatcher, jeigu jau prabilom apie Didžiąją Britaniją. Pabandykit iš jų išspausti bent vieną kitą britų premjerą – niekaip nepavyks. Ir ne todėl, kad šie politologai ir kritikai būtų prastai išsilavinę. Oi, ne, jie paminėtų ir MacMillaną, ir Wilsoną, ir Lloydą George’ą. Gal net MacDonaldą su Asquithu prisimintų. Bet prisiminę turėtų pripažinti, kad jokiais žygdarbiais jie į žmonijos istoriją nepateko.
O pasakius A reikėtų pasakyti B. Tokios iškilios asmenybės tautas ir epochas aplanko retokai. Ir gal ne todėl, kad joms atsirasti reikia ypatingos žvaigždžių ir genų kombinacijos. Tiesiog dideli žmonės tinkami pasirodo dideliais laikais, pilnais sukrėtimų ir kryžkelių. Ir būtent jų mastai padeda atsiskleisti tiems, kurie priima sprendimus lemtingais momentais.
O mes, dėkuidie, gyvename gana nuobodžiais laikais. Nepaisant begalinio noro laikyti save unikalia karta, kuri pirmoji gyvena tokiu beprotiškų pokyčių tempu, pirmoji turi atlaikyti informacinę ir technologinę revoliuciją, pirmoji, aplink kurią byra senoji pasaulio tvarka...
Baikim. Kiekviena karta manė esanti tokia. Ir kiekviena surasdavo epitetų tokiam atradimui pateisinti. Nors savo iššūkiams atremti pasirinkdavo būtent tokius pat nuobodokus ir neįspūdingus lyderius kaip ir mes. Vadinasi, kitokių nelabai ir reikėjo. Vadinasi, nebuvo taip blogai.
Todėl verčiau palinkėkim kandidatams atsikratyti drovumo, drąsiai pašyti kortas ir eiti į rinkimus. O ne dejuoti, kad ir vėl neužauginom savo čempiono.
