Buvau gerai nusiteikęs, atviras miestui ir pasauliui, parašiau kuklų, tačiau išsamų atsakymą: „Fuck you.“
Paskui susirūpinau: o jeigu įsižeis? Jeigu aukštesniąsias jėgas išprovokuosiu negražiam elgesiui? Paskui ir joms (jėgoms) bus gėda, ir man nesmagu. Juk taip būna – esi pilnas gerumo pasauliui, susirūpinęs, nori padėti ir gelbėti, ir vesti, o pasaulis tau atsuka subinę. Ir prarandi visas gerumo jėgas, pasidarai piktas ir negražus, nes atstumtas... Kadangi kažkur labai giliai visas gerumas buvo skirtas labiau sau pačiam, o ne pasauliui...
Bet ne. Greitai gavau lakonišką atsakymą: „Sorry.“ Be abejo, labai įdomu – ar yra Dievas, ar Jėzus gelbėja, ar laukia amžinoji šviesa ir t.t., bet kartais užtenka paprasčiausio padorumo.
Užkniso Lietuvoje vyraujantis imperatyvumas – kažkas nuolat įsakinėja, liepia, patarinėja, ir patarinėja ne draugiškai, o įsakmiai – skaityk, priimk, mylėk tėvynę, nemylėk tėvynės, švęsk, liūdėk – fuck you! Postmoderni visuomenė – paradoksų visuomenė.
Graužiamės, kad mes neaktyvūs, politiškai abejingi, kita vertus, bet kur užmetęs akį pamatysi samprotaujančius apie politiką, žinančius, kaip reikia valdyti, ką rinkti ir ką galvoti. Aršus imperatyvusis tonas.
Situacija kebli – abejingumas kenksmingas, o hiperaktyvi ideologinė masturbacija irgi labai vargina, nusibodo ta pseudokova su mirtinų priešų šmėklomis. Jau norisi pailsėti nuo tokio superlietuviškumo, superpolitiškumo, tiesiog gyventi. Kažko nešvankaus įmaišyta šioje terpėje, kurią vadiname lietuviškumu, – valstietiško gudrumo, bizantiškos klastos, slaviško atsainumo ir dar kažkokio apokaliptinio godumo...
Pažvelkime į visa tai šiek tiek atsitraukę, iš kosmoso. Rigvedoje apdainuojamas mitas apie Indros ir Vritros kovą. Indra – karo, energijos dievas, o Vritra – pasipriešinimo, sąstingio, sausros demonas, naikinantis gyvybę. Taigi Vritra pagrobia vandenis ir uždaro juos uolų dubenyje, Indra stveria savo vėzdą – vadžrą, užmuša Vritrą ir paleidžia gyvybės vandenis. Įdomu, kad Vritros uolų dubuo yra ne kalnuose, o plūduriuoja vandenyne. Anot olando vedų tyrinėtojo Franciscaus Bernardaus Jacobaus Kuiperio interpretacijos, šis mitas atspindi žmogaus atsiminimus dar prieš gimimą ir pasaulio kosmogonija jame prilyginama žmogaus gimimui. Vritros kalnas – neapvaisintas kiaušinėlis kiaušidės vandenyse, Indros vadžra – vyro lytinio organo simbolis.
Tai, ką pastaruoju metu matau Lietuvoje, labai primena šį mitą.
Atrodo, kad Seimas yra Vritra, sugrobęs visus gyvybės vandenis, laiko užspaudęs kiaušinėlį, o sunerimusi triukšminga visuomenės dalis blaškosi ir niekaip neranda vadžros – falo, kuriuo galėtų pramušti demono Seimo kiautą ir tą kiaušinėlį apvaisinti.
Politikai savo rankose turi sukaupę didelę jėgą. Išmintingai ją sujungus su kapitalu, kurio irgi yra apstu, netgi Lietuvoje, o jeigu trūksta Lietuvoje, yra Europos Sąjungos fonduose ir pan., su finansine galia, būtų galima pasiekti puikių rezultatų, bet mūsų politikams trūksta falo, trūksta galios, trūksta vaizduotės, viskas sukasi valstietiškame pasaulėlyje, mąstoma ne toliau savo sklypelio ribos, dirbama savo partijai, savam klanui, giminei, o ne didesnei bendruomenei, kurią taip gražiai švenčių proga jie patys mėgsta vadinti tauta. Ir jokie išankstiniai rinkimai nepadės – visi politiniai veikėjai, kurių dabar labai nekenčiame, išnyra iš tos pačios aplinkos, iš tos pačios žemės, iš mūsų pačių tarpo, iš terpės, kurioje kažko nešvankaus įmaišyta...
Beje, Seimo noras pasistatyti milžinišką metalinį koplytstulpį neatrodo labai juokingas. Tai sublimacija – falo, apvaisinimo troškimas. Tik koplytstulpis labai jau pasenęs falo modelis. Modernioje Europoje jis seniai nebeveikia.
