Ar gali kunigai neišsitekti prie bažnyčios altoriaus? Pasirodo, dėl vietos ten taip pat gali būti varžomasi. Ypač tuomet, kai vyksta svarbios mišios, o jas transliuoja užsienio televizija.
Sostinės širdyje esančioje Dievo Gailestingumo šventovėje, buvusioje Švč.Trejybės bažnyčioje, visą praėjusią savaitę vilniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami melstis su garbiais dvasininkais.
Balandžio 8-ąją, sekmadienį, buvo minima Dievo gailestingumo šventė. Skelbta, kad tai malonės laikas kiekvienam žmogui, kad ir kokios sunkios būtų jo padarytos nuodėmės ir klaidos.
Vidurdienį lietuvių kalba vykusias mišias, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, galėjo stebėti ir Lietuvos televizijos žiūrovai.
Po to dar vyko mišios lenkų ir anglų kalbomis. Pastarąsias tiesiogiai transliavo užsienio televizijos kanalas, skirtas katalikams. Jas kartu su arkivyskupu G.Grušu aukojo ir Vatikano apaštalinis nuncijus arkivyskupas Pedro Lopezas Quintana.
Istorinėje bažnyčioje susirinkę tikintieji tą dieną matė būrį garbių dvasininkų, kurie užsukdavo į zakristiją.
Tačiau paprasti bažnyčios svečiai nė nenumanė, kokios aistros užvirė zakristijoje prieš mišias, aukotas anglų kalba.
Tikintieji tik pastebėjo, kad iš zakristijos išėjęs ir lauko durų link pasukęs vienas kunigų atrodė nusiminęs.
Tai buvo socialinių mokslų daktaras, profesorius K.Ralys – tas pats dvasininkas, kuris prieš dvejus metus viešai prabilo apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą. Jį prievartavęs klierikas Vladas Petraitis jau miręs, tačiau K.Ralį nuoskaudų našta slėgė ilgai.
„Su manimi elgiamasi kaip su raupsuotuoju“, – „Lietuvos rytui“ šią savaitę teigė 52 metų K.Ralys.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas, nuolat teikiantis stiprybės sergantiesiems, pats atrodė sukrėstas: „Kodėl aš, kunigas, negaliu prisijungti per mišias? Negi turėčiau už koplyčios butelius rinkti?“
Dvasininkas liejo nuoskaudas ir papasakojo, kaip per Atvelykį buvo išprašytas iš Dievo Gailestingumo šventovės.
Pasijuto paniekintas
– Kodėl sekmadienį jūs nuvykote į Vilniaus centre esančią Dievo Gailestingumo šventovę? – paklausiau K.Ralio.
– Aš dirbu ligoninėje. Sekmadienį lankiau ligonius, o apie 16 valandą nuvykau į Dievo Gailestingumo šventovę. Maniau, suspėsiu į mišias lenkų kalba. Jas aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis ir dar keli kunigai.
Bet kai nuvykau, mišios jau buvo prasidėjusios. Palaukiau lauke.
Mišioms baigiantis nuėjau į zakristiją.
Pasisveikinau su ten buvusiu klebonu, rektoriumi Vaidu Vaišvilu. Palinkėjau jam gražių švenčių. Jis man atsakė tuo pačiu.
Tada klebonas paėmė telefoną ir paskambino, matyt, arkivyskupui. Po pokalbio jo veidas pasikeitė. Turbūt jam buvo nurodyta, kad aš iš zakristijos išeičiau iki tol, kol neatėjo nuncijus.
Klebonas liepė išeiti ir pridūrė, kad man ten ne vieta ir nebus leista aukoti mišių.
Norėjau sulaukti arkivyskupo – kantriai tylėjau, o klebonas nervinosi. Tada jis man pasakė, kad nelaukčiau, ir pagrasino: „Dar ne tokius esu ištempęs už kojų, ir tave ištempsiu.“
– Ar Vatikano apaštalinis nuncijus matė jūsų konfliktą?
– Nuncijus atėjo su sekretoriumi, pasveikino su prisikėlimu.
Tuo metu į zakristiją nuo altoriaus grįžo vyskupas A.Poniškaitis su kitais kunigais, kartu aukojusiais mišias lenkų kalba.
Klebonas man vis kartojo, kad išeičiau. Kiti kunigai matė, kad esu puolamas. Vikaras iš Aušros vartų koplyčios mane pakalbino ir palinkėjo sėkmės. Kai dauguma kunigų išėjo, į zakristiją įėjo arkivyskupas.
Jis man pasakė, kad šventos mišios bus transliuojamos į Ameriką ir aš negalėsiu kartu jų aukoti. Aš dar pasakiau, kad pabūsiu prie altoriaus apačioje, suole, bet man buvo pakartota, jog negalėsiu aukoti.
Vėliau vyskupas A.Poniškaitis dar bandė glaistyti padėtį: esą ten mažai vietos, o aš turiu koplyčią ligoninėje, galiu joje aukoti mišias.
– Kodėl jūs norėjote aukoti būtent tas mišias, vykusias 17 valandą anglų kalba?
– Tą dieną buvo visos savaitės, per kurią vyko atlaidai, kulminacija – Dievo gailestingumo šventė. Norėjau aukoti mišias prie Dievo gailestingumo paveikslo, kuris yra toje šventovėje.
Nevydavo net išgėrusių kunigų
– Kodėl, jūsų nuomone, buvote išprašytas?
– Manau, kad tai padaryta dėl mano viešų pareiškimų, kuriuose papasakojau, kaip mane praeityje seksualiai išnaudojo klierikas. Jiems teko tai pripažinti viešai, spaudos konferencijoje. Tačiau nėra raštiškų išvadų ir moralinės kompensacijos.
Kiek dar gali tęstis manęs niekinimas? Iki tokio lygio, kad negaliu net suole apačioje aukoti mišių. Aš nesu koks nusikaltėlis!
– Kaip jautėtės išėjęs iš bažnyčios?
– Blogai! Aš buvau priblokštas, kaip su šlapiu skuduru gavęs. Per 27 kunigavimo metus man tai nutiko pirmą sykį.
Bažnyčiose, kuriose anksčiau tarnavau, į zakristiją ateidavo ir išgėrusių kunigų, bet mes jų nevydavome.
Aukšti dvasininkai man šypsosi, ranką paduoda, bet prie altoriaus kartu neleidžia! Juk galėjo pasakyti gražiai, kad vyks televizijos transliacija, kad aš būsiu pakviestas kartu pasimelsti kitose mišiose.
Net su Velykomis, Atvelykiu nepasveikino.
O vyko Dievo gailestingumo atlaidai! Kam reikalinga tokia šventė, jei net aukščiausia dvasininkija taip elgiasi? Ir kodėl kalbama viena, o daroma kita?
Manau, taip elgtis su žmogumi, kuris vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, yra ne tik nehumaniška, bet ir dramatiška.
Kodėl kviečiame atvykti popiežių, jei yra dvasininkų, kurie dar nėra pasirengę priimti Dievo gailestingumą ne žodžiais, o darbais?
Emocijas lėmė ir įtampa
Dievo Gailestingumo šventovės rektoriui V.Vaišvilui, matyt, kartais sunkoka sutramdyti emocijas. Beveik prieš dešimt metų parapijietė jį buvo apkaltinusi, kad ją sužalojo ir suplėšė lietpaltį. Tada konfliktas įvyko dėl bažnyčiai priklausančio paveikslo. Kunigas išvengė teistumo.
Paklaustas, kodėl praėjusį sekmadienį išprašė K.Ralį, V.Vaišvilas buvo nekalbus: „Aš negaliu su jumis kalbėti, gražios dienos.“
Gerokai atviresnis buvo vyskupas A.Poniškaitis, šventinį sekmadienį toje sostinės bažnyčioje laikęs mišias lenkų kalba.
– Jūs buvote sekmadienį Dievo gailestingumo šventėje. Kodėl ten įvyko konfliktas? – paklausiau vyskupo A.Poniškaičio.
– Mišias 17 valandą aukojo arkivyskupas ir nuncijus, o kunigui K.Raliui buvo pasiūlyta koncelebruoti kitas mišias.
Mes po to kartu su juo nuo šventovės iki kurijos grįžome. Pasakiau, kad nėra privaloma ten laikyti mišių, jis gali savo koplyčioje jas laikyti.
Konfliktas ten įvyko lygioje vietoje, nes tai nebuvo gyvybiškai būtina. Būna, emocijos greitai įsiplieskia.
Žmonės pavargę, vienas būtinai nori savo tikslą įgyvendinti, o kitas dėl to užpyksta.
– Kunigams nesvetimos tokios pačios emocijos, kokias patiria ir kiti tikintieji?
– Atrodo, kad taip, – nusijuokė vyskupas. – Kartais turi įtakos ir nuovargis, įtampa. Labai gaila, kad tokie konfliktai sprendžiami ne ramiai.
Kai kalbasi jauni vyrai, būna pavartojama tokių žodžių, kokių nereikėtų. Ar įmanoma išsireikalauti, kad jie visada kalbėtų tik švelniai? Manau, sudėtinga.
Geriausia, jog iš viso nebūtų tokių situacijų, kad reikėtų piktais žodžiais svaidytis.
– Ar panorėjęs kunigas gali asistuoti mišiose, ar turi būti iš anksto susitaręs?
– Priklauso nuo įvairių aplinkybių. Savoje parapijoje, bažnyčioje, kunigas meldžiasi tada, kada reikia.
Būna laikas, kai visi kviečiami į vadinamąją kunigų dieną Dievo Gailestingumo šventovėje, taip pat Aušros vartuose.
Arba Arkikatedroje į Didžiojo ketvirtadienio mišias. Yra specialių progų – tada visi laukiami. Būna ir išimčių, kai atvyksta piligrimų iš kitų šalių.
Jeigu kunigas ateina į mišias prisijungti ir nėra papildomų aplinkybių, jis visada priimamas.
Sekmadienį nepatogumas buvo, nes vyko specifinės mišios ir jų transliacija į Jungtines Amerikos Valstijas su komentarais, kas aukoja. Tas nesusipratimas dėl to ir įvyko.
– Ką tą dieną patarėte kunigui K.Raliui?
– Mes kalbėjomės, aiškinau jam tą situaciją, kiek aš ją supratau. Paklausiau, ar jis tą dieną aukojo mišias. Jis atsakė, kad ligoninėje aukojo.
Aš pats nepasilikau tose mišiose, nes man rūpėjo lenkiškosios, kurias prieš tai ten aukojau. Kadangi lenkų nėra mano gimtoji kalba, tai buvo ir iššūkis, susitelkiau. Ir nesijaučiau nuskriaustas, kad neaukojau mišių anglų kalba. Paprastai eini ten, kur reikia.
Man buvo nelabai aišku, kodėl kunigas norėjo dalyvauti būtent tose mišiose.
Tikriausiai ne todėl, kad per televizorių jį parodytų. Nors kai toks didelis noras, pradedi įtarinėti tokį motyvą.
Tikrai nei kunigui Kęstučiui, nei kitiems dvasininkams, kurie gali eiti pareigas, nėra uždrausta aukoti mišių Dievo Gailestingumo šventovėje ar kitoje bažnyčioje.
Kunigas nebuvo iš anksto pranešęs
Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas
„Kai yra transliuojamos šv.mišios užsienio televizijoms, informacija, kas aukos mišias, yra perduodama atsakingiems asmenims iš anksto.
Gailestingumo šventovės presbiterija gana maža, taigi esant vaizdo transliacijoms pasižiūrima, kiek numatoma žmonių toje erdvėje.
Kunigas K.Ralys nebuvo iš anksto pranešęs, kad dalyvaus transliuojamose šv.mišiose anglų kalba. Taigi atvykęs į Gailestingumo šventovę jis buvo pakviestas aukoti vėlesnes šv.mišias 18 val. 30 min.“
Paauglį seksualiai išnaudojo klierikas
Kunigas K.Ralys prieš dvejus metus „Lietuvos rytui“ papasakojo, kad jį paauglystėje seksualiai išnaudojo klierikas V.Petraitis.
Tada K.Ralys, dar trylikametis mišių patarnautojas, Kelmėje padėdavo tvarkyti kapines – prie bažnyčios šventoriaus su kitais berniukais tempdavo kryžius, kuriuos būdavo išvartę vandalai.
Klierikas V.Petraitis, studijavęs Kauno kunigų seminarijoje ir atlikęs vasaros praktiką Kelmėje, kartą pakvietė kelis berniukus pernakvoti. Nieko neįtardami vaikai pasiliko. Naktį V.Petraitis prisėlino prie Kęstučio.
„Tą naktį aš buvau visapusiškai seksualiai išnaudojamas“, – teigė K.Ralys, ir vėliau ne kartą miegojęs su V.Petraičiu.
Esą paaugliui V.Petraitis sakydavo, kad vyrai taip turi daryti bręsdami.
Vėliau V.Petraitis buvo pašalintas iš seminarijos, bet kažkokiu būdu jam buvo leista tarnauti Baltarusijoje.
Po viešos K.Ralio išpažinties tyrimą atliko arkivyskupo G.Grušo sudaryta komisija. Šių metų kovo pradžioje vykusioje spaudos konferencijoje G.Grušas paskelbė tyrimo išvadas. Jose teigiama, kad yra pagrindo manyti, jog dar nepilnametis K.Ralys buvo seksualiai išnaudojamas.
„Surinkti duomenys leidžia turėti moralinį tikrumą, kad buvo lytinio išnaudojimo faktai. Įvertinęs pirminio tyrimo rezultatus ir atsižvelgdamas, kad kaltinamasis yra miręs, priėmiau sprendimą užbaigti tyrimą“, – teigė G.Grušas.
K.Raliui buvo pasiūlyta psichologo pagalba. Jis norėtų moralinės kompensacijos – prelato titulo.
