Už kelių blokadą anksčiau teistam buvusiam Žemės ūkio rūmų vadovui praeities nuodėmės nesutrukdė pakliūti į Vyriausybę, tačiau kartu jis pateko po didinamuoju stiklu.
Tuomet ir paaiškėjo, kad ūkininkaujančio ministro munduras nėra toks švarus, koks turėtų būti.
Paskutinis lašas buvo pastarosiomis savaitėmis į viešumą išlindę faktai, jog Klaipėdos rajone B.Markausko šeimos ūkis, kuriam formaliai vadovauja garbaus amžiaus jo motina, be nuomos ar panaudos sutarčių ir savininkų leidimų naudojosi keliais sklypais. Ir ne tik dirbo žemę, bet ir gaudavo už tai tiesiogines europines išmokas.
Valstiečių vedlys R.Karbauskis mėgino ginti savo ministrą, aiškindamas, kad tai – „paluckininkų“ (opozicijoje esančių socialdemokratų) darbas, viskas esą specialiai surežisuota, o Lietuvoje ir taip begalė ūkininkų tiesiog susitaria su žemės savininkais. Mat apie neva sudarytus žodinius susitarimus buvo užsiminęs ir B.Markauskas.
Tačiau abiejų valdančiųjų valstiečių veikėjų knieti paklausti: ar normalu, jei žemdirbiai su sklypų šeimininkais sudaro vien žodinius susitarimus?
Ar to pakanka, kad būtų galima dirbti žemę ir dar žertis už tai paramą?
Akivaizdu, kad tai nėra civilizuoti santykiai. O ką B.Markauskas, būdamas ministru, nuveikė, kad tokios žodinės sutartys, kurių niekaip neįrodysi, būtų išgyvendintos?
Todėl, ko gero, teisūs kai kurie politikai, svarstantys, ar gali visam šalies žemės ūkiui diriguoti ministras, kuris negali normaliai susitvarkyti savo šeimos vidutinio ūkelio.
Kita vertus, B.Markauskas į šį postą atsinešė toli gražu ne vieną rakštį, kuri jam trukdė dirbti.
Anksčiau jis priklausė žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybai, pagal dokumentus, kurį laiką iš jos neišėjo net tapęs ministru.
Šis kooperatyvas gavo milžinišką ES paramą pieno perdirbimo gamyklai statyti, o ministro motina bent oficialiai yra jo pajininkė.
Dar prieš metus B.Markauskas, paklaustas, kodėl nedeklaravo šeimos ūkio ryšių su kooperatyvu, aiškino apie tai pranešęs tiek Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, tiek Vyriausiajai rinkimų komisijai ir manęs, kad to pakanka.
Sykiu politikas užsiminė apie galimybę nusišalinti nuo sprendimų, susijusių su „Pienu LT“ ar kitais pieno sektoriaus dalyviais. Tai daugeliui kėlė nuostabą – kaip galima eiti ministro pareigas atsiribojant nuo tokios svarbios žemės ūkio srities, kokia yra pienininkystė.
Jau tuomet opozicija aptiko, kur yra šio Vyriausybės nario Achilo kulnas, ir kiekviena proga stengdavosi ten pataikyti. O pastaruoju metu dėl daugiau nei keistų santykių su žemės savininkais B.Markauskas tapo itin pažeidžiamas.
Bet šiame ministrų kabinete jis tikrai ne vienintelis toks. Vadinamųjų skeletų spintoje turi ir, tarkime, aplinkos ministras K.Navickas. Kiekviena pasitaikiusia proga jam bus primintas Baltijos apsaugos forumas, kuriame šis profesionalas darbavosi apie dešimtmetį ir netgi buvo tapęs dalininku.
Buvusi darbovietė būtų niekuo dėta, jeigu ne tai, kad šiai įstaigai vien už meldinių nendrinukių išsaugojimo darbus skirta daugiau nei 4 mln. eurų, o kitam projektui – dar arti milijono. Ir skirta būtent tuo metu, kai K.Navickas jau vadovavo Aplinkos ministerijai.
Vis dėlto ministro niekas neprikalė prie interpeliacijos kryžiaus, nes jis pasielgė itin įžvalgiai: kai reikėjo pasirašyti dokumentus dėl lėšų Baltijos apsaugos forumui skyrimo, K.Navickas apdairiai išeidavo atostogauti, o už jį parašus paslaugiai raitydavo aplinkos ministrą pavaduojantis, o dabar skęstantis B.Markauskas.
Į Žemės ūkio ministerijos vadovo kėdę valstiečiams anksčiau ar vėliau teks ieškoti naujo kandidato, jeigu jie nėra pasiryžę žūtbūtinei kaktomušai su prezidente D.Grybauskaite.
Tokių, kuriems nesvetimas žemės ūkis, tarp valdančiųjų ne tik nestinga, bet gal kaip tik yra daugiausia per visą Seimo istoriją nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Tik klausimas, ar kuris norės aukotis, nes interesų konflikto grėsmė kone virš kiekvieno kybotų lyg Damoklo kardas.
Juk vadovauti Žemės ūkio ministerijai iš esmės galėtų net pats valstiečių vedlys R.Karbauskis, ko gero, tai leistų daryti ir išsilavinimas, ir patirtis.
Tačiau šis gudrus politikos senbuvis labai apdairiai pasirinko jam sukurtą Seimo Kultūros komiteto vadovo kėdę, nes jokiais supainiotais interesais jo šiuo atveju neapkaltinsi.
Kitaip būtų, jei R.Karbauskis nuspręstų užsiimti žemės ūkio reikalais, – tuomet tektų nusišalinti kone nuo visų klausimų, nes jam priklausančio Agrokoncerno įmonės ir žemę dirba, ir karves augina, ir padargais, ir trąšomis prekiauja.
Valstiečiai, dar iki savo triumfo Seimo rinkimuose pažadėję Lietuvai profesionalų Vyriausybę, nesumelavo – išmanančių savo sritį specialistų jie tikrai turi.
Tačiau vis labiau aiškėja, kad jiems kiša koją būtent per didelis profesionalumas, dažniausiai atmieštas su labai mėgėjiškais politikos įgūdžiais.
