Vien siužetas vertas „Oskaro“ apdovanojimo tragikomedijos srityje – žemės ūkio ministras vagoja svetimas žemes ir už tai dar gauna Europos išmokas. Vagoja žmoniškai nesusitaręs su tų sklypų savininkais ir nesusitvarkęs bent elementarių popierių.
Galvoje netelpa, kaip žmogus, einantis į didžiąją politiką ir dargi tampantis žemės ūkio ministru, nesugeba susišukuoti tokių savo uodegų (beje, jų kažkodėl nepastebėjo jokios specialiosios tarnybos, kurių pažymų reikėjo norint gauti šį postą), kad paskui niekas ant jų neužmintų.
Užtat dabar užgriuvus didelėms bėdoms tenka gintis ir teisintis, kad nesugebėjai to ar kito, tiesiog negalėjai padaryti dėl painios sistemos, kurios įkaitais esą yra tapę ir dešimtys tūkstančių kitų piliečių.
Bet klausantis tokių rypavimų čia pat kyla kitas klausimas: o ką pats veikei šiame poste daugiau kaip metus, kad ta sistema praskaidrėtų?
Būtent į šias aplinkybes ir klausimus atsimuša B.Markausko ir jo gynėjų kontrargumentai. Kokie jie?
Pirmas – esą kalbama apie menką žemės plotą, kuris iš tiesų galėjo būti išvagotas net per klaidą ar paprasto žodinio susitarimo su kaimynais pagrindu, o tų gautų Europos išmokų suma – irgi tik kiek daugiau nei tūkstantis eurų.
Antras – esą niekam nepadaryta jokios žalos, priešingai – prižiūrėta žemė, kuri kitaip būtų tiesiog apžėlusi įvairių kenkėjų pilnomis piktžolėmis.
Trečias – esą tai politinių oponentų intrigos. Mat kaimynas, kuris sugalvojo skųstis, yra iš koalicijos pasitraukusių socialdemokratų atstovas, o šiam žygiui pakurstyti jį galėjo ir kai kurie B.Markausko iš postų išmesti buvę jo pavaldiniai.
Dėliok vienaip ar kitaip, bet dėl savo bėdų vis dėlto kalčiausias atrodo pats ministras. Juolab kad paties valstiečio gynyba buvo itin suvelta ir sulig kiekvienu žingsniu jį vis labiau klampinanti.
Nieko keista, kad prezidentė D.Grybauskaitė, pajutusi ne tiktai B.Markausko baimės prakaito, bet ir visų valstiečių kraujo kvapą, kategoriškai išrėžė, jog ministras nebegali toliau dirbti.
Nieko keista todėl, kad šalies vadovė pastaruoju metu nevengia skaudžiai kirsti jai nesilankstantiems Seimo valstiečiams, Vyriausybei ir asmeniškai premjerui S.Skverneliui, kuris, beje, irgi nevengia kibti į politikuojančios prezidentės garbanas.
Bet dabar premjeras pateko į keblią padėtį: jei jis toliau saugos B.Markauską, didelės dalies rinkėjų akyse taps prezidentės užpuoliku ir įklimpusių veikėjų gynėju; jei dėl šventos ramybės patrauks ministrą, atvirai mes iššūkį valstiečiams ir pačiam jų vedliui R.Karbauskiui.
Juk pastarasis visos partijos vardu kategoriškai gynė ir tebegina ministrą. R.Karbauskį irgi galima suprasti, nes B.Markauskas yra iš tiesų sava, valstietiška, figūra, be to, ir vadovauja esminei šios partijos interesų sričiai.
Kas žino, kokie dirvonai liktų šiauštis piktžolėmis, jei jis dabar turėtų atiduoti portfelį?
Valstiečių vadovas žino, ką kalba, nes ištikimieji partijos rinkėjai lygiai taip pat stoja mūru už savo ministrą, kuris savo rankomis puoselėja tą žemę, – kitaip ją būtų pražudę kokie nors apsileidėliai, kurie dar yra ir partijos politinių priešininkų agentai.
Žinoma, R.Karbauskiui, matyt, nebūtų sunku iškart surasti ne mažiau lojalų pakaitinį B.Markauskui, pavyzdžiui, ministru paskirti dabartinį Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininką A.Stančiką. Tiesa, yra rizikos: o jeigu pagauta sportinio azarto prezidentė ims priekabiauti prie to kito kandidato?
Negana to, atsitraukdamas valstiečių vadovas parodytų silpnumą, o to, regis, jis nebegali sau leisti.
Susidarius tokiai kebliai situacijai S.Skvernelis blaškėsi ir vilkino laiką, nes bet kokio sprendimo atveju jo politiniam autoritetui būtų suduotas smūgis.
Premjerui, ko gero, būtų geriausia, jeigu pats Bronius Markauskas kitą savaitę neva pats apsispręstų atsistatydinti.
Tačiau penktadienį S.Skvernelis buvo dar labiau įspaustas į kampą, nes R.Karbauskis išrėžė, kad D.Grybauskaitė visuomet buvo priešiška šiai valdžiai, nes norėtų, jog šalį valdytų jai lojalių konservatorių ir liberalų koalicija.
R.Karbauskis taip pat įžvelgė, kad puldama valstiečius prezidentė bando pridengti konservatorių bėdas, kurios juos užgriuvo pasivijus koncerno „MG Baltic“ galimos politinės korupcijos bylos šešėliams.
Šitokia griežta pozicija privertė premjerą vėl pakoreguoti poziciją – anksčiau sakęs, kad po prezidentės pareiškimų žemės ūkio ministrui bus sunku dirbti, vakar pridūrė, jog vis dėlto įmanoma.
Kad ir kaip baigtųsi ši kaktomuša, ji turėtų dar labiau įkaitinti atmosferą šiuo metu pagrindiniame mūsų politiniame trikampyje – valstiečiai–prezidentė–konservatoriai.
Natūralu, būtent šios politinės jėgos dabar yra pagrindinės veikėjos kovoje dėl valdžios ir įtakos, nes kitos smulkesnės figūros nustumtos į pašalius.
Ne vien dėl žemės ūkio ministro tyška žiežirbos tarp valstiečių ir prezidentės bei konservatorių tandemo, o kai kada ta įkaitinta atmosfera jau peržengia ir sveiko proto ribas.
Antai šią savaitę Seimo narys valstietis M.Puidokas pasiuntė raštą NATO generaliniam sekretoriui ir apskundė NATO Parlamentinės Asamblėjos vadovę konservatorę R.Juknevičienę, kuri valstiečius pavadino Kremliaus agentais.
O ko daugiau nei politinio farso tikėtis, kai vienoje pusėje yra vis labiau valdžios bado kamuojami konservatoriai, kitoje – valstietiškieji „profesionalai“?
