laidoje paprašytas prisiminti, kaip atrodė sostinė jo kadencijos pradžioje, išpoškino: „Priminė narkomano būstą.“
Negailėdamas karčių žodžių meras toliau dėstė: „Vilnius buvo praskolintas ir tik turintis didelių svajų.“ Suprask – kaip narkomanas.
Toks Vilniaus palyginimas su puolusiu žmogumi daug kam nepatiko. Nors ką čia slėpti – gatvės vos keli kilometrai nuo centro bei tos pačios savivaldybės ir dabar atrodo kaip čigonų taboro prieigos.
Tad visi tolesni mero pasakojimai, kaip Vilnius vaduojasi iš skolų, kaip daugėja vaikų darželių ir mokyklų, kaip gerėja miesto transporto būklė, Juliškių gatvės gyventojams tik kėlė šypseną. Jiems užtenka pažvelgti pro langą.
Sunku patikėti, bet ši gatvė dabar neišvažiuojama. Ir gyvena joje normalūs žmonės, augina vaikus, yra vyresnio amžiaus vilniečių. Tačiau ištikus nelaimei jie greitosios medicinos pagalbos neprisišauktų.
Panašių gatvių kaip Juliškių Vilniuje – kelios dešimtys. Pavyzdžiui, K.Bizausko, Katiliškių, Griežlių ar Mykolo Lietuvio gatvės. Vienose – automobilio rato dydžiui prilygstančios duobės, kitose – neišbrendamas purvas.
Riovonių gatvėje gyvenančiam L.Čereškai užkliuvo kitas mero sakinys – esą šiemet Vilniuje bus išasfaltuota tiek gatvių, kiek per visą praėjusią kadenciją. Jam apskritai neaiškūs kriterijai, pagal kuriuos sudaromas tvarkytinų ir asfaltuotinų gatvių sąrašas.
Vilnietis atsiuntė kelias Riovonių gatvės nuotraukas. Tos, kurią mato pro langus. Gatvės, kuri vos 5 kilometrai nuo Gedimino prospekto ir mažiau nei pora kilometrų nuo gatves remontuojančios savivaldybės įmonės „Grinda“.
Šia gatve naudojasi ne tik keli šimtai vilniečių, kurių nepavadinsi miesto pakraščio gyventojais. Ja važiuoja ir sunkiasvoris transportas į Riovonių gatvės pradžioje esančias bendroves.
Taip, gatvė baisi, tad L.Čereška siūlo pagaliau rasti galimybių bent ją aptvarkyti, o ne taškyti pinigus naujoviškiems, dviračiams pritaikytiems šaligatvių kraštams.
Užsienyje trejus metus gyvenanti vilnietė pasipiktino Jaunystės gatvės būkle. Tos, kuri jungia Pagirius, Daniliškes ir Trakų Vokę, – didžiules, smarkiai besiplečiančias gyvenvietes.
„Automobiliai klimpsta važiuojamojoje dalyje ir be specialaus transporto jų neįmanoma ištraukti. Kodėl apsėmus kelius Rusnėje organizuojamas automobilių perkėlimas, o Vilniaus gyventojai neturi galimybės nuvežti vaikų į mokyklą? Tie, kurie rizikuoja vežti, užklimpsta ir automobilius vaduoja savo sąskaita“, – delfi.lt pasakojo moteris.
Ji jau žino, kokių žodžių sulauks iš savivaldybės atstovų: esą reikėjo pirkti butą ir gyventi mieste. Bet juk Jaunystės gatvė – taip pat miestas.
Gyventojai savo lėšomis parengė gatvės remonto projektą, bet pinigų darbams vis trūksta. Jie savo lėšomis tvarko vidines gatves, tai, lietuvių supratimu, yra normalu. Kaip ir už gyventojų pinigus kloti tranzitinėse gatvėse asfaltą.
Geriausiu atveju savivaldybė pasiūlo programą 50x50. Pusė lėšų infrastruktūrai gerinti iš gyventojų, pusė – iš miesto biudžeto. Pasistatai namą ar įsigyji butą, kad gyventum, dirbtum ir mokėtum mokesčius miestui, ir dar nusitiesi gatvę, šaligatvius, įsirengi apšvietimą. Patogumus, kuriais naudosis visi. Nekvepia absurdu?
Tad nors R.Šimašiaus žodžiai, kad Vilnius nebepanašus į narkomano būstą, kelia susierzinimą, juose yra teisybės. Juk nieko veltui nebegauname, kaip įpratę gauti taboro gyventojai. Atvirkščiai – už viską reikia mokėti. Netgi už tai, už ką jau kartą sumokėjai mokėdamas mokesčius.
