Kadaise į Sąjūdžio būstinę buvo pristatyta paskubomis iš anglų kalbos išversta metodinė knygelė „Mano pirmieji rinkimai“. Ten buvo prirašyta šiais laikais, ko gero, jau niekur demokratiniame pasaulyje nebeegzistuojančių dalykų. Pavyzdžiui, kaip savo programą argumentuotai, įrodant priešininko teiginių nepagrįstumą, paaiškinti per susitikimą su rinkėjais.
Dabar bet kokio lygio rašytinė politinė programa kelia alergiją ir ją įvertinti įstengia tik apmokamas apžvalgininkas. Alergija politinėms programoms Lietuvoje didėjo labai sparčiai.
Susidomėjimas politinėmis vizijomis truko iki įstojimo į ES ir NATO, po to lyg žirklėmis kas perkirpo. Kol Lietuvos žmonės jautė, jog būtent jie ir niekas daugiau yra atsakingi už valstybės likimą, kilo ne tik susidomėjimas politikų mintimis, bet ir reikalavimai į aukštus postus deleguotiems asmenims.
Esminėms gyvenimo reformoms visuomenė nėra abejinga. Atvirai sakant, nenustebino Sąjūdžio pralaimėjimas po paskelbtų išankstinių rinkimų ir A.Brazausko pergalė prezidento rinkimuose. Valstybė ėmėsi svarbiausios permainos – nuosavybės formos keitimo, o visuomenė tam dar nebuvo pasiruošusi.
Tiksliau sakant, Sąjūdžio politikai parlamente tam žingsniui gyventojų neparuošė. O juk tada susirinkdavo pilnutėlės salės žmonių, laukiančių paaiškinimų, kaip bus pereita į laisvosios rinkos ekonomiką. Deja, iš Sąjūdžio pusės jiems buvo atsakinėjama gana abstrakčiai.
Pamenu, rinkėjai primygtinai reikalavo išsamesnės dešiniųjų rinkimų programos. Nebuvo. Todėl į aukščiausią valstybės postą buvo pasirinktas pereinamajam laikotarpiui tinkamas politikas. Tačiau ir A.Brazauskas nesugebėjo suvaldyti vis labiau „laukine“ virstančios privatizacijos.
Renkant valstybės vadovu V.Adamkų visuomenės poreikis, kad būtų pateiktos ne tik idėjos, bet ir ateities planai, vis dar buvo didelis. Euroatlantinės sąjungos šalininkai šiuo atveju buvo pasiruošę kur kas geriau. Moderuota prezidento V.Adamkaus politika pateisino jį rinkusių žmonių viltis, net patraukė į savo pusę daug abejojančių, nors būtent tada pradėjo formuotis „anarchistinių“, tinginčių galvoti, kokios pasirinkimo pasekmės gali būti, rinkėjų sluoksnis.
Šia nauja rinkėjų grupe talentingai pasinaudojo R.Pakso patarėjas J.Borisovas, pasisamdęs profesionalią rinkimų verslininkų firmą. Jie pirmieji Lietuvoje pademonstravo, kad mūsų šalies piliečiai yra iš to paties „molio“, kaip ir kiti, nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje, kai pasirinkimą lemia ne idėjos, o įtaiga, vaidyba ir karnavalo elementai.
Rinkimų „vaidybinė“ tendencija nesusilpnėjo ir įstojus į ES bei NATO. Prisiminkime A.Valinsko organizuotą politinę-pramoginę fejeriją. Programai užtenka Dešimties Dievo įsakymų. Tai reiškia, kad rinkti politikai lyg ir nebėra vieninteliai valstybės likimo lėmėjai. Greta mūsų sprendžia dar kažkas, Briuselis.
Gali būti, kad paskutinis Lietuvos gyventojų racionalus pasirinkimas buvo prezidentė D.Grybauskaitė, – kaip galinti organizuoti efektyvesnę ES paramą.
Kuo gi reikšmingi ar naudingi Lietuvai bus dabartiniai kandidatai į prezidentus? Pirmiausia reikėtų savęs paklausti, ar yra tokia problema, kuriai spręsti būtinai reikia prezidento žodžio ir veiksmo.
Dažnai kartojama, kad Lietuvoje prezidentas turi tiek valdžios, kiek jos pasiima. O jeigu nepasiima, niekas to ir nepastebi. Kokiose gyvenimo srityse kandidatai į prezidentus ruošiasi rodyti savo valdžią? Lengviau pasakyti, kokiose stengsis elgtis santūriai.
Esu įsitikinęs, kad per rinkimų kampaniją dabar minimi pretendentai nedalyvaus arba stengsis išvengti diskusijų apie ES ateitį, nors jau išrinktam valstybės vadovui teks ta našta apsispręsti pačiam ir bandyti įtikinti visuomenę.
Jeigu atsirastų kandidatas, užimantis aiškią euroskeptiko poziciją, ir toks asmuo būtų ne iš politikos paraščių, reikėtų laukti neeilinės visuomenės ir politikų reakcijos. Nediskutuos kandidatai ir apie NATO. Priežasčių neverta ir aiškinti.
Galimiems prezidentams beprasmiška kalbėti ir apie Vyriausybės planus, ekonomines vizijas, nes per kitą prezidento kadenciją vyks rinkimai į Seimą, taigi galima tik iš kavos tirščių spėlioti, kokia bus koalicija.
Keista situacija: prezidentą renka visa Lietuva, o funkcijos beveik simbolinės. Jei nebūtų kartojamų pažadų kovoti su korupcija ar Vyriausybės darbo komentarų, nežinotume, kas vyksta S.Daukanto aikštėje.
Vis dėlto viena landa ambicingiems kandidatams ryškiau pasirodyti visuomenėje yra. Tai santykiai su Rusija. Įtariu, kad visi iki šiol pasiryžusieji tapti valstybės vadovais jau suka galvą, ką pasakyti šia tema. Gal net labiau – kaip pasakyti.
Pirmasis „modernios“ rinkimų kampanijos būdu tai pradėjo daryti Seimo narys Ž.Pavilionis. Serija kaltinimų tos pačios partijos kolegai V.Ušackui, taip pat neabejingam prezidento postui, kad jis nuo seno, diplomatinėje tarnyboje dirba rusų, tiksliau, Kremliaus, naudai, yra tobula amerikietiško stiliaus rinkimų kampanijos pradžia. Duoti į kaktą priešininkui, kad tas sutrikęs ilgai negalėtų surasti būdo atsakyti.
Visiškai antraeilis klausimas, tiki ar ne pats Ž.Pavilionis, kad V.Ušackas dirba „rusams“, svarbiausia, jog ryški pirmojo politiko pozicija, kurią jis ruošiasi pristatyti savo rinkėjams. Mano žiniomis, V.Ušackas niekada nedirbo Rusijos naudai.
