Vargšai Bernardas Brazdžionis ir Jonas Aistis – nesuprato, kaip reikia rašyti. Nereikėjo palikti ateities kartoms nei „Šaukiu aš tautą“, nei „Vieno kraujo lašo“, nei kitų eilėraščių, uždegančių meile savo kraštui.
Kam reikalinga Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, carizmą išjuokiančios apysakos ir kitas neįkainojamas kūrybinis palikimas, kurį jis dovanojo tautai aplenkęs mirtį? Autorių graužė džiova, tačiau lietuvybės išsaugojimas jam atrodė svarbesnis.
Pagal M.Ivaškevičiaus logiką nereikėjo gimti Justino Marcinkevičiaus „Mindaugui“, „Mažvydui“, „Katedrai“ ir kitiems nemariems jo kūriniams, pasipriešinimą okupacijai, laisvės kovas, pasiaukojimą tėvynei, kalbai, tautai įamžinančioms skulptūroms, filmams, spektakliams ir knygoms.
Patriotizmo vaizdavimas mene – niekam tikęs reikalas, geriau jau raityti pokario partizanus menkinančius siužetus, tokius kaip M.Ivaškevičiaus romane „Žali“.
Užuot žemai nusilenkus Donatui Ulvydui, Audriui Juzėnui ir kitiems režisieriams, kurie nesivaikydami riebesnio euro kažkokiais stebuklingais būdais sukuria „Emiliją iš Laisvės alėjos“, „Ekskursantę“, „Pelėdų kalną“, jiems tarsi tvojama per veidą purvinu skuduru – neišryškinkite nieko, kas turi patriotizmo atspalvį. Nes tai nepatenka į M.Ivaškevičiaus ir į jį panašių veikėjų nubrėžtą meno sampratą.
Priešingai, meno pasaulyje šiuo metu trūksta kūrinių, daiginančių patriotinius jausmus žmonių širdyse. Tokių, kurie įelektrintų sielos stygas, kaip J.Marcinkevičiaus „Mažvydas“: „Mėginsime sudėti pirmą žodį. Klausykitės gerai... Širdim klausykit!” Kurie priverstų žmones, jau nusipirkusius bilietus svetur, persigalvoti pažiūrėjus „Emiliją iš Laisvės alėjos“. Tokių kaip Aistės Smilgevičiūtės ir Ievos Narkutės dainos, užkuriančios meilės tėvynei laužus.
Televizijoje, kine, muzikoje dominuoja staigiai iškepami ir suvirškinami kūriniai, istorijos, kurių svarbiausia užduotis – momentinis sudirginimas. Kai galvoje tuščia, gimsta rusiškų keiksmažodžių prikimšti „Zero“, bukinantys smegenis šviesos greičiu.
Patriotizmas virsta nemadingu ir nuobodžiu reiškiniu, tačiau iki M.Ivaškevičiaus jo dar niekas taip atvirai nenubloškė mene iki balasto lygio.
Belieka viltis, kad talentingi kūrėjai dėl geresnio uždarbio nenuslopins jausmų, kuriais išreiškiamas atsidavimas savo šaliai, jos papročiams, kultūrai, kurie didžiuodamiesi pasakys – čia mano žemė, kaip vienoje savo dainų tai padarė Marijonas Mikutavičius.
Kad jie neprisikimš į galvą minčių, jog patriotinis kūrinys negali derintis su tikruoju menu, nes tada nuo visų scenų tektų nuimti net ir trispalves.
