Tokie klausimai šiuo metu kyla įsiplieskus premjero S.Skvernelio ir prezidentės D.Grybauskaitės konfliktui dėl žemės ūkio ministro B.Markausko galvos.
Į vis kaistančio šaltojo karo stadiją prezidentė su valdančiąja valstiečių dauguma įžengė jau seniai. Dar praėjusį rudenį šalies vadovei tarsi galutinai atsivėrė akys – ji pamatė tai, ką iki tol regėjo ir opozicija, ir kiti šios valdžios kritikai.
D.Grybauskaitė nekart yra išrėžusi, kad rinkimų pažadai ir skambios kalbos apie verčiamus kalnus tėra burbulas, nes valstiečiai ir jų vadinamieji profesionalai neturi gebėjimų valdyti.
Nelikdavo skolingas ir S.Skvernelis, vis atsikirsdavęs, kad sėdėti dramblio kaulo bokšte sudėjus rankas ir visus kitus kritikuoti yra pats lengviausias darbas.
Negana to, Vyriausybė ir Seimo dauguma ėmė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais prezidentei priminti jos tikrąją vietą pagal Konstituciją.
Todėl nieko nuostabaus, kad prezidentė su žemėmis sumaišė žemės ūkio ministrą B.Markauską iškilus faktams apie jo motiną, neva ūkininkaujančią, tačiau svetimuose sklypuose, ir už tai dar gaunančią ES išmokas.
Juk jei ministras virsta, D.Grybauskaitė vėl pasirodo kaip pagrindinė valstybės teisėja ir baudėja, o kartu pažemina Seimo daugumą su jos Vyriausybe.
S.Skvernelis iš pradžių šiek tiek laviravo kalbėdamas, kad prezidentės sukritikuotam ministrui dirbti bus sunku, po to – „sunku, bet įmanoma“. Po pastarųjų žodžių aiškėjo, kad premjeras pasirinks ne laikiną ramybę paaukodamas B.Markauską, o ryžtingą atkirtį D.Grybauskaitei.
Liepdamas ministrui iš karto trauktis premjeras būtų atvirai stojęs prieš valstiečių vedlį R.Karbauskį, kuris, ko gero, samprotavo maždaug taip: daugiau nė pėdos Naisių žemės nebegalima atiduoti priešams (žiniasklaidai, prezidentei, opozicijai), o B.Markausko paaukojimas būtų kelių hektarų netektis.
Be to, šioje ministerijoje susipina daugelio valstiečių elito atstovų interesai.
Žinoma, R.Karbauskis greičiausiai B.Markauską nesunkiai galėtų pakeisti kitu statytiniu. Tačiau, viena vertus, tai vis tiek būtų politinis pralaimėjimas, kita vertus, nežinia, kaip tas naujas statytinis pralįstų pro D.Grybauskaitės filtrą.
Taigi šiuo atveju S.Skverneliui, ko gero, buvo naudingiau drąsiai priimti prezidentės iššūkį, sukryžiuoti kardus ir paskelbti, kad už Vyriausybę atsako jis.
Juolab kad D.Grybauskaitė elgėsi jau seniai įprastu stiliumi – net nepasikalbėjusi su premjeru pareiškė, kad ministras neturi nei politinės, nei moralinės teisės likti poste.
Negana to, išeiti B.Markauskui nurodinėjo prezidentės patarėja.
Visa tai užgavo S.Skvernelio ambicijas, todėl jis kietai atsikirto prezidentei. Ir, ko gero, daugiau laimėjo, nei prarado. Ypač dėl to, kad didžioji valstiečių rinkėjų dalis yra labiau ne prezidentės, opozicijos ar „Vilniaus elito“, o B.Markausko ir R.Karbauskio pusėje.
Stiprios, kaip jų gimtuosiuose kaimuose, valstiečių pozicijos yra ir Seime. Todėl iš anksto jau aišku, kad opozicijos užmojai rengti interpeliaciją žemės ūkio ministrui ar net pačiam premjerui baigtųsi tik dar vienu patriukšmavimu.
Tiesa, valstiečių stovykloje gali atsirasti ir dezertyrų – ne vienas valdantysis irgi ragina B.Markauską trauktis.
Kaip jau įprasta, blaškosi valstiečių Seimo pirmininkas V.Pranckietis.
Paaiškinęs, kad ministras nepažeidė Konstitucijos, nes motinos ūkiu ir pačia motina rūpintis būtina, šis politikas čia pat pareiškė, jog interpeliacija yra galima.
Tačiau į tokius samprotavimus, matyt, protingiausia būtų numoti ranka.
Kad ir kaip būtų, R.Karbauskiui ir jo šalininkams tikriausiai pavyktų suvaldyti padėtį, o valstiečių kritikams pritrūktų balsų nuversti ministrą.
Vis dėlto lieka pagrindinis klausimas – kaip susikirtusioms valdžioms gyventi toliau? – lieka pakibęs.
Juk D.Grybauskaitės pareiškimus, jog premjeras yra neprincipingas, nesavarankiškas, galima suprasti ir taip, kad S.Skvernelis prarado jos politinį pasitikėjimą.
Dabartinė situacija kiek primena tolimus 1999-uosius, kai tuometis konservatorių premjeras G.Vagnorius irgi buvo stojęs į kaktomušą su prezidentu V.Adamkumi.
Šalies vadovas jam pareiškė politinį nepasitikėjimą, bet premjeras iš pradžių laimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo Seime, o paskui iškėlęs galvą pasitraukė.
Bet šiandien ir kur kas tvirtesnės valdančiųjų pozicijos, ir pats S.Skvernelis, regis, nusiteikęs gyventi šaltojo karo sąlygomis. „Sunku, bet įmanoma“, – ko gero, taip jis galėtų pasakyti ir apie save.
Kiek sumažinti įtampą galėtų ir pats B.Markauskas, jei paskelbtų pasitraukiantis pats.
Tačiau net jei taip būtų pasielgta, po tokių susikirtimų padėtis į buvusias vėžes negrįš.
Vadinasi, bent iki 2019-ųjų prezidento rinkimų atomazgos valstybė gyvens svarbiausių jos institucijų karo sąlygomis.
Kita vertus, gal jau pats metas apraminti ir diktatoriškas šalies vadovės užgaidas.
