ir Ukrainoje pastūmėjusiai pasaulį į naują šaltąjį karą, bet meluoti
sau taip pat nesinori.
Anais laikais dvejus metus praleidau sovietinės kariuomenės dalinyje,
kurio užduotis - karo metu dezinfekuoti ir deaktyvuoti naudotas
chemines ir radioaktyviąsias medžiagas. Tai, ką dabar matau televizijos
ekrane, - pastangos pašalinti cheminės atakos pasekmes - yra visiškas
absurdas, nevykęs spektaklis.
Manau, jog tokios patirties kaip aš, ir dar profesionalesnės, pasaulyje
turi milijonai žmonių. Nepaisant to, scenos su cheminės atakos aukomis,
būtinai - su vaikais, ir purškiamu vandeniu kartojamos šimtus kartų.
Man sako: rusų propaganda irgi įkyriai tikina, jog tai -
inscenizacija. Norėdamas likti objektyvus, ką galiu atsakyti? Taip,
tai vaidyba.
Rusai pripažįsta, kad Žemė yra apvali. Negi norėdamas nekartoti to, ką
sako rusai, turiu teigti, kad Žemė yra plokščia? Rodomi žmonių veiksmai
po cheminės „atakos“ profesionaliu požiūriu yra visiška nesąmonė. Kas
tuos vaizdelius kuria, nežinau.
Neteigiu, kad Sirijoje nenaudojami cheminiai ginklai. Tačiau nežinau,
kas konkrečiai tai daro, - B.al-Assado nurodymu ar jo priešininkų
iniciatyva. Jeigu teroristai iš tariamos „Islamo valstybės“
demonstratyviai kapoja galvas net vaikams, vadinasi, cheminių ginklų
naudojimas jiems neturėtų sukelti moralinių kančių.
Profesionalų tyrimą pagaliau pradėjo solidžios tarptautinės
organizacijos. Bet B.al-Assadas jau nubaustas nelaukiant tyrimo
rezultatų. Ar tai nėra spaudimas pačiam tyrimui rasti „reikiamus“
įrodymus? Prognozuokime, jog bus nustatytas cheminio ginklo naudojimo
faktas. Vis tiek liks „autoriaus“ problema.
Seimo narė R.Juknevičienė, šiuo metu - NATO Parlamentinės Asamblėjos
vadovė, „LRT forume“, skirtame situacijai Sirijoje aptarti po JAV,
Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos karinės akcijos, iškėlė versiją, kad
gal ir ne B.al-Assado valia naudoti cheminiai ginklai Dumoje, bet tai
galėjo padaryti patys rusai.
Šią versiją primenu ne dėl noro ginčytis, nes diskusijai tinkamų faktų
neturiu, bet dėl informacijos patikimumo hierarchijos. Kaip ir
anksčiau, daugeliui žmonių, neturinčių laiko užsiimti savarankiškais
tyrimais, vėl kyla klausimas, kuria informacija pasitikėti.
Tradiciškai informacija laikoma patikimiausia, kai ją pasako valstybės
vadovai, nes jie turi žvalgybos ir kitus autoritetingus šaltinius. NATO
Parlamentinė Asamblėja - taip pat solidi organizacija, kurios vadovo
žodžiai išgirstami kitaip nei žiniasklaidos atstovo.
Kita vertus, pasiskaičius D.Trumpo tviterius, galvoje kyla daug negerų
minčių, o klausimas, kuo tikėti ir pasitikėti, tik stiprėja. Po Sirijos
„akcijos“ JAV prezidentas padėkojo partneriams ir pasidžiaugė, jog visos
paleistos raketos pasiekė tikslą. O B.al-Assado kariškiai kartu su
rusais pasigyrė numušę 72 iš 105 raketų.
Kadangi „akcijos“ dalyviai yra ir mūsų strateginiai partneriai, tikime
savais. Bet štai atsirado ispanas „blogeris“, kuris, pasitelkęs gausią
informaciją iš žiniasklaidos ir net pasiekiamą palydovinę, nustatė, jog
kažkur pradingo 60 raketų.
Mane nustebino pranešimas apie Sirijoje sunaikintus cheminio ginklo
sandėlius. Pilnus ar tuščius? Iš to paties tarnavimo sovietinėje
armijoje laikų prisimenu atvejį, kai vos įtarus dujų nutekėjimą buvo
aptverta milžiniška teritorija, į kurią galėjo patekti tik specialiai
aprengti kareiviai.
Tiesa apie tuos sandėlius kada nors paaiškės. Bet kam tada ji bus
reikalinga? Informacinio karo traukinys jau bus nuriedėjęs į kitas
temas. O kuo baigsis dabartinis karas Sirijoje?
Po „akcijos“, kurią apžvalgininkai vis dažniau vadina simboline,
B.al-Assadas rytais demonstratyviai tebevaikšto į darbą. Rodo, jog
nesibaimina S.Husseino ar M.al-Gaddafi likimo. Dvi rusų karinės bazės
nė neketina kraustytis į tėvynę. Į Siriją plukdoma papildoma rusiška
karinė technika.
Tuo metu Vašingtonas kol kas užuominomis kalba apie pasitraukimą iš
Sirijos. Tada, kada įvykdys užsibrėžtus tikslus. Jeigu tas tikslas -
ne B.al-Assado nuvertimas, tai koks tada?
Tiek kalbos apie JAV pasitraukimą, tiek „akcijos“ dalyvių pastangos
nekliudyti rusų kariškių reiškia, kad didesnio karinio susidūrimo tarp
Rusijos ir JAV nebus. Dominuos informacinės kautynės.
Rusija nepajėgi ir nesuinteresuota kokiu nors griežtesniu atsaku
„akcijai“, kaip apie tai garsiai kalbėjo jai prasidedant. V.Putinas
laukia inauguracijos, valdžios kėdžių perstumdymo ir pasaulio futbolo
čempionato. Tikimasi, jog laikui bėgant pasaulio dėmesys Sirijos
problemoms silpnės ir maždaug po metų jos atsidurs antrame plane. Liks
Ukraina ir sankcijų našta.
Laimėjo ar pralošė Maskva, netikėtai, jau įsibėgėjus pilietiniam karui,
įsipynusi į Sirijos istoriją? Rusija norėjo tapti didžiosios pasaulio
politikos žaidėja ir iš dalies tikslą pasiekė - neįklimpo Sirijoje,
kaip kadaise atsitiko sovietams Afganistane.
Dabar Kremlius užsiėmė gerą strateginę vietą prie Viduržemio jūros ir
politinį placdarmą su kitomis Vidurinių Rytų valstybėmis.
Nustebino Maskvos diplomatinis viražas su Turkija. Daug kas manė,
kad Rusija už numuštą karinį naikintuvą Turkijai atsakys tuo pačiu, bet
incidentas pasibaigė „neišardoma draugyste“. Turkija net pamažu ėmė
darytis NATO problema. Nebūdama Sirijoje, vienoje iš Turkijai svarbių
žaidimo aikštelių, Rusija tokio rezultato nebūtų pasiekusi.
Kirba dar viena prognozė: Rusija, slapta vis dar nenurašydama D.Trumpo,
pati gali „suorganizuoti“ B.al-Assado pasitraukimą.
Gal R.Juknevičienės spėjimas nėra visiškai be pagrindo?
