Pirmadienį Vyriausybėje surengęs gana netikėtą pasitarimą Rytų politikos klausimais S.Skvernelis tvirtino, kad tai jokiu būdu nėra mėginimas keisti esminius Lietuvos užsienio politikos principus ar juolab konkuruoti su prezidente.
Tačiau apie konkrečius susitikimo rezultatus jo dalyviai nelabai turėjo ką pasakyti.
Politikos ekspertas Kęstutis Girnius „Lietuvos rytui“ teigė, jog labai tikėtina, kad tokių rezultatų ir nebus, bet vien premjero mėginimas išsikovoti daugiau vietos po prezidentės diktuojamos užsienio politikos saule – teigiamas.
Dėl žodžių kilo triukšmas
Kai buvo pranešta apie būsimą susitikimą Vyriausybėje, politikos užkulisiuose jis iš anksto buvo įvertintas vienareikšmiškai – premjeras tęsia kovą su prezidente ne tik vidaus politikos fronte.
S.Skvernelis buvo sukėlęs triukšmą, kai iš pradžių pasakė, o po to vėl pakartojo, jog Lietuva turi nutraukti Rusijos visiškos izoliacijos politiką ir atnaujinti politikų susitikimus.
Demonstravo vienybę
Vakarykščiame susitikime Vyriausybėje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos ambasadoriai Rusijoje ir Baltarusijoje, premjero komandos nariai, prezidentės patarėjas užsienio politikos klausimais Nerijus Aleksiejūnas.
Susitikimo dalyviai aiškino, jog santykiai su Rusija ar galimas jų suintensyvinimas politiniu lygiu nebuvo šio pokalbio objektas – buvo kalbama apie vadinamąją Rytų kaimynystės politiką su tokiomis šalimis kaip Baltarusija, Gruzija, Moldova, Ukraina.
L.Linkevičius vėl pakartojo, kad apie politinius kontaktus su Rusija niekas net nesirengia kalbėti ir tam visiškai nėra prielaidų, nes Maskva nekeičia ir nesirengia keisti esminių savo principų.
Tuo metu po susitikimo S.Skvernelis teigė, kad jo strateginis požiūris į santykius su Rusija visiškai sutampa su prezidentės požiūriu, o šiame susitikime jis tiesiog norėjo išklausyti ambasadorius, domėjosi situacija visose Rytų partnerystės šalyse, kurias ir pats lanko.
Kitaip sakant, pokalbio dalyviai stengėsi pademonstruoti, kad jokių įskilimų Lietuvos užsienio politikoje nėra.
Sėkmė – su kaimyne Lenkija
Tačiau apžvalgininkas K.Girnius šį susitikimą vertino kaip tolesnius S.Skvernelio mėginimus užimti savo vietą prie užsienio politikos vairo.
Tie premjero mėginimai būti labiau matomam esą prasidėjo santykių su Lenkija srityje.
Dar prieš tapdamas Vyriausybės vadovu jis ėmė aktyviai megzti aukščiausio lygio kontaktus su Varšuva, ir dabar jau kalbama apie neregėtą santykių atšilimą.
„Manau, kad ne Lietuva, o Lenkija buvo daugiau kalta dėl to, kad abiejų valstybių politiniai santykiai ilgus metus buvo taip įšalę.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad prezidentė nieko nedarė ir nenorėjo daryti, kad jie atšiltų, o premjeras ėmėsi iniciatyvos ir pasiekė teigiamų rezultatų.
Prezidentė į visą užsienio politiką žiūri kaip į savo privačią valdą ir iš jos buvo išstūmusi visus ligšiolinius premjerus.
Todėl šis S.Skvernelio surengtas susitikimas – šiokia tokia provokacija, paerzinimas ir mėginimas priminti tiek prezidentei, ir L.Linkevičiui, kurį premjeras jau yra kritikavęs, kad užsienio politika turi būti labiau kolegiali“, – kalbėjo K.Girnius.
Nereikia bijoti susitikti
Bet ar premjerui gali pavykti pasiekti atnaujinti politinius ryšius su Rusija ir apskritai įgyti daugiau įtakos užsienio politikoje?
„Tai bus labai sunku, nes prezidentė toliau išlaiko svarbius svertus, be to, tikrai nenusileis.
Manau, kad apie politinius kontaktus su Rusija nerealu mąstyti, nes dabartinę politiką, nors, mano nuomone, ir neprotingą, Lietuvoje daug kas palaiko.
Bet S.Skvernelis gali imtis kokios nors iniciatyvos, pavyzdžiui, santykiuose su Baltarusija, susitikti su jos premjeru, aptarti prekybos reikalus. Nejaugi prezidentė tai uždraus? Juk ji negalėjo liepti, pavyzdžiui, Lenkijos premjerui nepriimti S.Skvernelio kvietimo“, – svarstė K.Girnius.
Kitaip nei S.Skvernelio kritikai, politikos ekspertas nebuvo linkęs baimintis jo siūlomų politinių kontaktų su Maskva: „Ilgai apie save kalbėjome kaip apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų, nors tai, mano požiūriu, buvo savęs pervertinimas. Tačiau bet kokiu atveju esame kaimynai, o kontaktai iš principo yra gerai.
Kas atsitiktų, jei L.Linkevičius būtų priverstas nors retkarčiais susitikti su Rusijos kolega Sergejumi Lavrovu? Ko gi čia bijoti? Juk nepaims mūsų ministro įkaitu. Kaip ir nereikėtų bijoti, jog tuos susitikimus galėtų panaudoti rusų propaganda. Juk mes juos nušviestume kitaip.“
