Klausydamas, ką ir kaip Strasbūre pirmą kartą kreipdamasis į europarlamentarus kalba Prancūzijos prezidentas E.Macronas, galėjai abejoti jo įžvalgomis ir siūlomomis idėjomis, bet nesižavėti šio politiko minties jėga, energija ir oratoriniais gebėjimas tiesiog neįmanoma.
Galiu drąsiai guldyti galvą: Lietuvoje nėra nė vieno politiko, kuris prilygtų E.Macronui ir sugebėtų taip įtaigiai išrėžti Europos ateities viziją braižančią kalbą, po to išklausęs daug kritinių Europos Parlamento frakcijų atstovų minčių iškart į jas atsikirsti emocingai įrodinėdamas savo teisumą.
Tuo E.Macrono oratorystės meno spektaklis dar nesibaigė.
Keliolika europarlamentarų vienu srautu pateikė klausimus, kurie virsdavo kritikos strėlėmis, E.Macronas kažką žymėjosi, o kai atsistojo atsakinėti, sakytum, išraiškingai deklamavo atmintinai išmoktą tekstą – be atokvėpio kalbėjo dar pusvalandį, nepraleisdamas jokios svarbesnės detalės.
E.Macronas žodžių mūšyje tiesiog triuškino oponentus – buvo juntamas stiprios asmenybės, tikro lyderio dvelksmas.
Atrodo, prancūzai šįkart išsirinko prezidentą, kuris gali pretenduoti būti ne tik Prancūzijos, bet ir Europos lyderis, – neaukšto ūgio E.Macronas nejučia primena Napoleoną Bonaparte’ą.
Žinoma, kad ir kokie svarbūs būtų lyderiai, šiuolaikinis pasaulis priklauso jau ne napoleonams, dabar ne jų laikai.
Bet E.Macrono kalba Strasbūre verta dėmesio pirmiausia ne todėl, kad vienos įtakingiausios ES valstybių vadovas siunčia signalą, jog yra pasirengęs prisiimti europinės lyderystės naštą, matyt, drauge su Vokietijos kanclere A.Merkel.
Svarbiausia, kad jis tvirtai pareiškė: Bendriją būtina reformuoti, ir tai bus padaryta.
Matyt, keisis sprendimų priėmimo mechanizmas, kad ES galėtų veikti greičiau, vieningiau ir tvirčiau.
Kryptis aiški – daugiau europinės integracijos, ES, kaip regiono, suverenumo stiprinimas, ko gero, valstybių narių sąskaita.
E.Macrono žodžiai atspindi po „Brexit“ referendumo ir populistinių jėgų sustiprėjimo ES apėmusį nerimą, kuris proeuropietiškai mąstančius Vakarų Europos visuomenės sluoksnius sutelkė, išugdė jų valią priešintis euroskepticizmo krypčiai ir skatina pereiti nuo gynybos prie puolimo.
E.Macronas kalbėjo, jog dabar vyksta kažkas panašaus į europinį pilietinį karą, ir žadėjo kautis, kad euroskeptikai, liberaliųjų vertybių priešininkai, autoritarizmo ir nepakantumo šalininkai pralaimėtų.
Taip jis aiškiai metė akmenį ne tik į Vakarų Europos kraštutinių dešiniųjų daržą, bet ir į Vengrijos, Lenkijos valdančiuosius.
Įvardyti ir konkretūs sumanymai: sudaryti atskirą euro zonos biudžetą, sukurti paramos mechanizmą sunkumų ištiktoms jos šalims, įsteigti gal ir finansų ministro postą. Aišku, kad tokie siūlymai sulauks didžiulio pasipriešinimo.
Tačiau atsakydamas, ar Europa nebus skaldoma, jeigu valstybės integruosis skirtingu mastu, E.Macronas tiesiai šviesiai pareiškė, kad jau ir taip ES šalys juda nevienodu greičiu, o jei europiečiai būtų laukę atsiliekančiųjų, Bendrija net nebūtų susikūrusi.
Vadinasi, artimiausiu metu Europoje vyks nuožmi idėjų kova, kuri lems žemyno ateitį ne vieną dešimtmetį – gal net šimtmečius.
Ar tai rūpi Lietuvos politikams? Kokios pozicijos laikysis mūsų šalis šiais esminiais visiems europiečiams klausimais?
Gal tai ir aptariama Užsienio reikalų ministerijos kabinetuose, bet viešojoje erdvėje nevyksta jokių ginčų. Susidaro įspūdis, kad lietuviams tokios problemos iš viso nė motais.
Kai E.Macronas Strasbūre braižė ateities Europos kontūrus, Lietuvos viešojoje erdvėje viską gožė intriga – būti ar nebūti B.Markauskui žemės ūkio reikalų ministru ir kieno ambicijos – prezidentės ar premjero – paims viršų. Tik kas tai prisimins jau po metų?
Politikų lygis priklauso nuo terpės, kurioje jie tarpsta.
Kai politinis gyvenimas primena kaimo šokius, kur nėra nieko svarbiau, kaip stebėti, kuris šokėjas kuriam sugurins nosį, nes kažkas jau užmynė ant tyčia atrištų batų raištelių, nėra ko ir tikėtis kitokių vedlių nei kviečiančių atsiraitoti rankoves kumštynių varžyboms.
