Po 4 metų močiutė pagaliau apglėbė anūką Norvegijoje, bet jau nesusikalbėjo

Rokiškėnė Regina Stašienė grįžo iš Norvegijos. Ten po 4 metų susitiko su anūku Gabrieliumi, kurį šios šalies vaiko teisių gynėjai atplėšė nuo motinos. „Liejau ašaras“, – atsiduso moteris, kuriai jau nepavyko su anūku susikalbėti lietuviškai.

Gabrielius mielai bendravo ir su motina G.Leščinskiene (kairėje), ir su močiute R.Stašiene, atvykusia į Norvegiją.
Gabrielius mielai bendravo ir su motina G.Leščinskiene (kairėje), ir su močiute R.Stašiene, atvykusia į Norvegiją.
G.Leščinskienės kova dėl teisės pačiai auginti sūnų buvo pakursčiusi protestus ir Lietuvoje, ir Norvegijoje.
G.Leščinskienės kova dėl teisės pačiai auginti sūnų buvo pakursčiusi protestus ir Lietuvoje, ir Norvegijoje.
Gražinai su vaiku leidžiama susitikti du kartus per metus, kitas pasimatymas numatytas rugsėjį arba spalį. <br> Archyv. nuotr.
Gražinai su vaiku leidžiama susitikti du kartus per metus, kitas pasimatymas numatytas rugsėjį arba spalį. <br> Archyv. nuotr.
Gražinai su vaiku leidžiama susitikti du kartus per metus, kitas pasimatymas numatytas rugsėjį arba spalį. <br> Archyv. nuotr.
Gražinai su vaiku leidžiama susitikti du kartus per metus, kitas pasimatymas numatytas rugsėjį arba spalį. <br> Archyv. nuotr.
Motinos Gražinos Leščinskienės kova dėl teisės pačiai auginti sūnų pakurstė protestus ir Lietuvoje, ir Norvegijoje.<br> Archyv. nuotr.
Motinos Gražinos Leščinskienės kova dėl teisės pačiai auginti sūnų pakurstė protestus ir Lietuvoje, ir Norvegijoje.<br> Archyv. nuotr.
Rokiškėnė Regina Stašienė grįžo iš Norvegijos. Ten po 4 metų susitiko su anūku Gabrieliumi, kurį šios šalies vaiko teisių gynėjai atplėšė nuo motinos. <br>T.Bauro nuotr.
Rokiškėnė Regina Stašienė grįžo iš Norvegijos. Ten po 4 metų susitiko su anūku Gabrieliumi, kurį šios šalies vaiko teisių gynėjai atplėšė nuo motinos. <br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Apr 25, 2018, 6:35 AM, atnaujinta Apr 25, 2018, 5:18 PM

Gabrieliaus, kuriam liepą sukaks 11 metų, motinos Gražinos Leščinskienės kova dėl teisės pačiai auginti sūnų pakurstė protestus ir Lietuvoje, ir Norvegijoje, tačiau net ir po ilgų teismo procesų vaiko globa buvo priskirta jam nepažįstamiems norvegams.

„Lietuvos rytui“ pasakodama kelionės į Norvegiją įspūdžius 67 metų R.Stašienė vos galėjo sulaikyti ašaras ir tikino, kad šis susitikimas jai ir anūkui buvo labai jaudinantis.

– Kiek laiko buvote nemačiusi anūko? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Stašienės.

– Pasimatėme po ketverių metų pertraukos.

Pastarąjį kartą Gabrielių buvau mačiusi 2014 metais balandį Lietuvoje, kai jis su mama buvo grįžęs švęsti Velykų.

Per tą laiką prašymų susitikti buvo pateikta daug.

Juos siunčiau ir aš, ir mano duktė.

Prieš Velykas sulaukiau dukters skambučio – ji pranešė, kad man pagaliau leidžiama atvykti į pasimatymą su vaiku.

– Kokia buvo jūsų reakcija išgirdus tokią naujieną?

– Labai labai jaudinausi, bet tai buvo geras jaudulys. Baigusi pokalbį su dukterimi ilgai raudojau, bet paskui supratau, kad turiu susikaupti.

Kelionei man reikėjo palydovo, juk nemoku nei anglų, nei norvegų kalbos.

Mano sveikata silpna, negaliu nieko sunkiai nešti, todėl paprašiau kitos dukters Jūratės, kad palydėtų į Norvegiją.

– Šioje šalyje lankėtės pirmą kartą?

– Taip. Vos nuvykusi apžiūrėjau vietas, kur anūkas anksčiau gyveno, kur lankė darželį, ėjo į mokyklą. Buvau ir ten, kur jį atėmė iš motinos – mano dukters.

– Ar prieš susitikimą jums buvo paaiškinta, kaip turėtumėte elgtis?

– Man asmeniškai niekas nieko nesakė, bet duktė kiekvieną kartą turi išklausyti, kas leidžiama susitikimo metu ir ko ne.

Mūsų susitikimas truko vos valandą.

Tai mane nustebino. Nejaugi tie žmonės nežino, kokį ilgą kelią sukoriau, – galėjo leisti bent dvi valandas pasikalbėti...

Vaikui iki šiol draudžiama bendrauti su artimaisiais telefonu. Kai paklausiau, kodėl, buvo paaiškinta, kad toks leidimas gali būti suteiktas tik teismo sprendimu.

Paprašiau dukters, kad siektų gauti tokį leidimą, juk Gabrielius – ne koks kalinys, jis paprastas vaikas.

– Ko motinai negalima klausti savo vaiko?

– Negalima klausti, kur jis gyvena, kur lanko mokyklą. Negalima užduoti klausimų, kurie esą jį galėtų sujaudinti, sukelti streso.

– Bet jūs pati, pamačiusi anūką po ketverių metų, tikriausiai negalėjote nesijaudinti?

– Verkiau ir iš vakaro, ir susitikimo rytą.

Vežiausi iš gydytojo gautą pažymą, kurioje nurodytos man nustatytos ligos ir kokie vaistai skirti. Turėjau raminamųjų ir valerijonų.

Bijojau, kad, jei nuėjusi į susitikimą pradėsiu verkti, neleis pasimatyti su vaiku, tad visas vargas bus veltui.

Laimė, susitvardžiau ir viskas pavyko puikiai.

– Kokios buvo pirmosios susitikimo akimirkos?

– Kai atsidarius durims Gabrielius pamatė mane ir mamą, jo akys nušvito, jis nusišypsojo, puolė mamai į glėbį, o paskui apsikabinome visi trys.

Tai nebuvo formalus pasisveikinimas – apsikabinome taip, kad niekas nebūtų galėjęs mūsų išskirti.

Susitikimą stebėjo moteris iš Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Barnevernet“ ir neuniformuota policijos darbuotoja.

Pastebėjau, kad kai mes kalbėjomės ir keitėmės dovanomis, viena jų nuolat kažką rašė į žurnalą.

– O kokia kalba bendravote su Gabrieliumi?

– Labai graudu, tačiau jis nebemoka lietuvių kalbos, tad mano dukra viską vertė į norvegų.

Klausiau vaiko, kiek jis atsimena lietuviškai.

Kai mama išvertė šį klausimą, jis pasakė: „labas“, „ačiū“ ir „ate“.

Aš jo paklausiau, kaip jam sekasi mokykloje, ar jis turi draugų, kaip jį maitina. Vaikas man papasakojo, ką jis valgo.

Paskui aš dar pasidomėjau, koks maistas jam patinka labiau – lietuviškas ar norvegiškas.

Jis atsakė, kad Lietuvoje valgydavo skaniau. Paklausinėjau vaiko apie sveikatą, nes „Barnevernet“ darbuotojai kiek anksčiau perspėjo, kad jo silpna sveikata.

Su manimi iš Lietuvos atskrido kita mano duktė Jūratė, Gabrieliaus teta, bet jai eiti į pasimatymą neleido.

Tik vėliau, kai paties vaiko paklausėme, ar norėtų pasimatyti su teta, jis pasakė, kad norėtų.

Darbuotojos tik susižvalgė, o likus iki pasimatymo pabaigos 10 minučių Jūratei buvo leista užeiti su juo pasilabinti.

Matyt, joms buvo nepatogu uždrausti, kai pats vaikas išsakė tokį norą.

– Minėjote, kad Gabrieliui nuvežėte dovanų. Kuo jį pradžiuginote?

– Padovanojome albumą su šeimos nuotraukomis.

Nuotraukos darytos per Velykas, ant stalo – žvakė, margučiai.

Duktė į albumą sudėjo ir jo paties vaikystės nuotraukas iš gimtadienių ir tų metų, kai dar gyveno Lietuvoje.

Įdėjome ir sunkiai vaikštančio senelio nuotrauką.

Gabrieliaus mama kitoje albumo lapų pusėje surašė, kokie žmonės yra fotografijose ir kada jos darytos. Nuvežiau puodelį, ant kurio pavaizduotos žymios Rokiškio vietos.

Į pasimatymą nusivežėme vaisių ir sulčių. Gražina nuvežė Gabrieliui didelį šokoladą ir megztinį. Tokį, kokius dabar mėgsta jaunimas, – su gobtuvu, kišenėmis.

Susitikime dalyvavusių darbuotojų paklausiau, ar galiu vaikui palikti pinigų. Jos leido.

Gabrielius pasakojo, kad taupo riedžiui. Turėjau norvegiškų kronų, jų ir palikau anūkui.

– Kokia buvo susitikimo atmosfera?

Vaikas džiaugėsi, noriai bendravo, rodė dėmesį ir šiltus jausmus man ir mamai. Lietuvoje jis sirgo laringitu, bet dabar tikino, kad yra sveikas.

Anūkas pasakojo, kad turi draugų, lanko futbolo treniruotes. Jis dar pasakojo, kad daug laiko praleidžia gryname ore, jam patinka Norvegijos gamta.

– Ar ką nors žinote apie globėjų šeimą? Tai, regis, jau trečioji, kurioje gyvena vaikas.

– Tai ne trečioji, o gal jau ketvirtoji... Kiek žinome, jo jau nebegloboja dvi kartu gyvenančios moterys.

Klausiau anūko, kodėl jis nesimoko lietuvių kalbos, juk numatyta, kad su juo turi dirbti lietuvių kalbos mokytoja. Esą niekaip nerandama lietuvių kalbos mokytojos.

– Kaip dažnai su sūnumi matosi jūsų dukra Gražina?

– Mano dukrai Gražinai su vaiku leidžiama susitikti du kartus per metus, kitas pasimatymas numatytas rugsėjį arba spalį. Gabrielius sakė, kad norėtų susitikti su seserimi.

Norvegija neseniai pagaliau ratifikavo Hagos konvenciją. Kaip manote, ar yra galimybė jums tapti vaiko globėja?

– Nematau jokių problemų. Juk ir iš mamos globos teisės nėra atimtos.

Ji turi teisę ir sąlygas pati auginti savo vaiką.

Gabrielius sakė, kad norėtų gyventi su mama.

Apsilankiau pas dukrą, pažiūrėjau, kaip ji gyvena. Gražina labai stengiasi, pradėjo savo nedidelį žvakių liejimo verslą, daug dirba, tvarkosi buitį.

Name yra du kambariai, kuriuos ji nori paruošti Gabrieliui.

Dukra gyvena gražioje vietoje, man labai patiko tos apylinkės.

Pas dukrą turėjau progą pavartyti dokumentus ir labai nusivyliau Lietuvos institucijomis.

Aš kreipiausi į visus europarlamentarus, į Seimą, susitikau su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.

Norėjau susitikti su prezidente Dalia Grybauskaite, bet ja nusivyliau labiausiai.

Siekiau susitikimo tris kartus, galiausiai patarėja telefonu pasakė, kad prezidentė nepriims.

Dabar, kai matau D.Grybauskaitę per televiziją laiką leidžiančią su vaikais, suspaudžia širdį. Juk aš ne kokias nors savas problemas norėjau spręsti, norėjau su ja pasikalbėti apie iš mamos paimtą vaiką, kurio gyvenimas žalojamas.

Išvežti vaiko į Lietuvą nepavyko

Norvegijoje nuolatinį darbą susiradusi ir būstą išsinuomojusi G.Leščinskienė sūnų Gabrielių atsivežė 2011-ųjų rudenį. Jis šioje šalyje ėmė lankyti darželį.

Nemalonumai prasidėjo, kai vaikas pradėjo lankyti mokyklą. G.Leščinskienė gavo žinutę iš mokyklos, o atėjusi sulaukė klausimų, kodėl jos sūnus dažnai vaikšto į tualetą ir plaunasi rankas. Mamai buvo rekomenduota vaiką nuvesti pas psichologą, o jos namuose ėmė lankytis „Barnevernet“ atstovės.

2014 metų birželį moteriai telefono žinute buvo pranešta, kad jos vaikas iš mokyklos paimtas „Barnevernet“ darbuotojų. Tą kartą motina sužinojo, kad jos sūnus atiduotas globoti dviem jaunoms moterims.

Iš artimųjų atimto Gabrieliaus gyvenimas galėjo pasikeisti 2015 sausio 26-ąją, kai G.Leščinskienės brolis Ramutis Stašys pasiėmė vaiką iš mokyklos ir pamėgino automobiliu parsivežti į Lietuvą.

 

Jam pavyko nukakti iki Švedijos ir įsėsti į keltą. Pareigūnai iš kelto juos išlaipino, kai iki išplaukimo buvo likę vos 20 minučių. Po parą trukusios apklausos R.Stašys buvo paleistas nepareiškus jam jokių kaltinimų, o Gabrielius sugrąžintas į Norvegiją ir perduotas „Barnevernet“ atstovams.

G.Leščinskienė su nerimu laukia šių metų gegužę vyksiančio teismo posėdžio, kurio metu bus sprendžiama dėl jos sūnaus tolesnės globos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar valstybė apsaugos vartotojus nuo elektros kainų šoko?