Iš čigonų taboro Kirtimuose - vėl kraupios žinios. Prieš porą savaičių
ten rasti trys negyvi vyriškiai. Jie mirė perdozavę narkotikų.
Po šios nelaimės apsilankiau čigonų tabore. Tai, ką pamačiau, man
sukėlė didelį nerimą. Pamačiau kelis tuščius, šeimininkų apleistus
namus. O ką tai reiškia?
Tabore tuščia vieta ilgai nebūna. Jeigu tie namai tučtuojau nebus
nugriauti, įsikels kiti šeimininkai ir labai tikėtina, kad jie versis
tuo, kuo verčiasi daugelis taboro gyventojų.
O iškraustyti naujus nelegalus nebus paprasta. Vėl teks užsukti teismų
karuselę, gaišti laiką. Todėl miesto valdžia privalo sukrusti,
pasitelkti policiją, Statybos inspekciją ir tučtuojau griauti
ištuštėjusius, nelegalius statinius.
Tikėtis, kad čigonai, kaip ir lietuviai, po truputį emigruos į užsienį
- nerealu.
Juk vietoj išvykusių atsikraustys čigonai iš kitų šalių, jie vadinami
tranzitiniais čigonais. Bus tik blogiau, nes jie visiškai nieko
nepaiso, jokių įstatymų, nieko nebijo.
Kai buvau Vilniaus meras, ryžtingai veikti pradėjome 2005 metais,
policiją įtikinome pradėti reidus, krėsti taboro lūšnas, ieškoti ten
narkotikų. Pastatėme kontrolinį postą. Tiesa, taboro gyventojai jį per
naktį sudegino.
Bet policijos pareigūnai po to taboro gyventojus pričiupo dar griežčiau,
nes buvo užgautos jų ambicijos.
O iki tol į taborą policija ir kitos tarnybos net snapo nekišo.
Įsivaizduokite, narkomanai atvažiuodavo taksi, net neišlipdami iš
mašinos iškišdavo ranką, paduodavo pinigus, vietiniai paaugliai
suleisdavo dozę į veną. Dabar tokių dalykų nebėra, policija nuolat
apsilanko tabore.
Mes bandėme integruoti čigonus į visuomenę, ne tik griovėme nelegalius
statinius. Bet integracija - sudėtingas dalykas. Vieni čigonai nori
keisti gyvenimo būdą, kiti - ne.
Daug čigonų, nors mums ir keista, nenorėjo gyventi daugiabučiuose su
patogumais. Jie įpratę šildyti namus malkomis, vandens iš šulinio
pasisemti.
Apie 2006 metus mums kilo idėja pasinaudoti čigonų integracijai skirta
parama ir įkurti tradicinius čigonų kaimus. Tokie yra Čekijoje,
Vengrijoje, Rumunijoje.
Bet iškilo problema - neradome laisvos žemės tokiam kaimui įkurti.
Vilniuje neradome, kitos savivaldybės nesutikdavo įsileisti čigonų, nes
vietiniai gyventojai protestavo.
Pagaliau radome žemės ties Vilniaus ir Širvintų rajonų riba. Pradėjome
derybas su vietos valdžia, bet jos užsitęsė, baigėsi mano kadencija.
Tačiau jokiu būdu negalima nuleisti rankų. Manau, veikti reikia dviem
būdais. Pirma, nemažinti spaudimo narkotikus platinantiems asmenims.
Nuolat daryti kratas, rengti policijos reidus. Ir kuo greičiau griauti
nelegalius statinius, ypač kai jie ištuštėja.
Kitas kelias - integruoti čigonus, nors tai ir sudėtinga. Suteikti
jiems socialinį būstą, padėti susirasti darbo.
Kita vertus, sostinėje socialinio būsto laukia 4 tūkst. vilniečių,
negalima juk suteikti pirmenybės vienai tautinei grupei.
Pagaliau neatsisakykime ir idėjos įkurti etnografinį čigonų kaimą. Gal
pavyks rasti žemės, pačiam miestui tokį kaimą pastatyti pinigų nereikės,
jie būtų skirti iš ES čigonų integracijos fondo.
O tokius kaimus mielai lankytų turistai, jiems tai būtų pramoga. Šalyse,
kuriose pastatyti čigonų kaimai, jie sulaukia didelio turistų dėmesio.
