„Šioje istorijoje yra labai paprastas, seniai demokratijoje žinomas būdas, ypač tokiems aukštiems vadovams kaip prezidentas ar premjeras, – reikia susitikti su nevienpusiška žiniasklaida, įvairiais žiniasklaidos atstovais ir tiesioginiame eteryje atsakyti į visus klausimus“, – sako Socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir G.Kirkilo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Kirkilai, paviešintas prezidentės ir E.Masiulio susirašinėjimas – tai skandalinga ir netoleruotina, kaip sako valstiečiai, ar vis dėlto nieko bloga, normalus bendravimas tarp politikų, kaip teigia Gabrielius Landsbergis?
– Čia mes iš karto ir pamatėme, kaip kas komentavo. Proprezidentinės politinės partijos, kaip konservatoriai ir liberalai, bandė visokiais būdais pateisinti. Oponentai, kairieji, socialdemokratai – mes, aišku, kritiškai vertiname.
Bet šioje istorijoje yra labai paprastas, seniai demokratijoje žinomas būdas, ypač tokiems aukštiems vadovams kaip prezidentas ar premjeras, – reikia susitikti su nevienpusiška žiniasklaida, įvairiais žiniasklaidos atstovais ir tiesioginiame eteryje atsakyti į visus klausimus.
O mes jau vertinsime. Dabar bandoma kvestionuoti, ar buvo laiškai, ar nebuvo, neprisimenama. Dėl stiliaus – kiekvienas turi savąjį. Rinkėjai vertina, jiems galbūt net ir patikdavo griežtas prezidentės stilius, kaip man pasirodė vienu metu. Bet kai tai atsiduria popieriuje, elektroniniuose laiškuose, atrodo keistokai. Aš tokių laiškų nerašau.
– O gavęs gal esate?
– Ne, iš prezidentės nesu gavęs.
– Jūsų kolegos yra gavę. Algirdas Butkevičius patvirtino, kad gavo iš tokio pašto.
– Jis buvo premjeru. Aš nesu gavęs.
– Kai jūs buvote premjeru, prezidentu buvo Valdas Adamkus. Ar vykdavo panašaus pobūdžio susirašinėjimas?
– Ne. Tikrai nevykdavo. Prireikus mes labai greitai susitikdavome, kartais net ir po kelis kartus per dieną. Ir vakare neoficialiai pasitardavome. Buvo labai daug susitikimų, bendravimas buvo paprastas, nereglamentuotas, kaip dabar – pirmadieniais ar kada turi dalyvauti. Buvo labai daug neformalių susitikimų. Nebuvo reikalo. Tokie buvo santykiai – ne per laiškus. Gal vieną kitą išsiųsdavome, bet tikrai laiškais nebendravome. Žinute viena kita – taip. Dažniausiai tiesiogiai.
– Jūs bendraudavote tiesiogiai, bet ar būdavo panašus turinys, jeigu lygintume su tuo, ką prezidentė D.Grybauskaitė laiškuose aptarinėja, kaip tai aptarinėja?
– Jeigu turite omenyje žygius pas visokius verslininkus, tai tikrai tokio turinio niekada nebuvo.
– O išsakytos nuomonės apie tam tikrus politikus?
– Prezidentas V.Adamkus yra labai korektiškas žmogus. Jis vengdavo tokių vertinimų, ypač kategoriškų. Net jeigu vertindavo, tai labai inteligentiškai.
– Norite pasakyti, kad šalies vadovės pasirinkta retorika yra per stipri, aštri?
– Lyginant su mūsų bendravimo stiliumi, galiu net lyginti su A.Brazausku, tokios tarp mūsų niekada nebuvo. Aišku, mes ginčydavomės, buvo įvairių sudėtingų dalykų. Su V.Adamkumi buvo didelių ginčų, nes prezidentas G.Bushas tada mums pasiūlė paimti keletą kalinių iš Gvantanamo, jis pasakė, kad niekada to nebus, nors jis turėjo labai gerus santykius, reikšdavo savo emocijas. Mes su juo dalyvaudavome Vadovų taryboje, būdavo emocijų, bet jos tikrai ne tokio lygio, kokį matome iš laiškų.
– Kaip jūs tai aiškinate?
– Kiekvienas žmogus turi savo stilių. Galbūt tą stilių šiek tiek paskatino sėkmė rinkimuose ir populiarumas. Daug kas, matyt, įteigė prezidentei, kad tai labai patinka žmonėms, kad visi prieš tai buvę politikai kalbėjo labai aptakiai, o čia tiesiai kirsti, aštriai. Galbūt tai paskatino, nežinau.
– Galbūt tai yra, kaip komentuoja prezidentė, E.Masiulio gynyba?
– Kad tai yra E.Masiulio gynyba – visiškai akivaizdu, nereikia būti labai įžvalgiam. Aišku, jis dabar tokioje padėtyje, kad naudos gynybai bet ką. Juo labiau kad čia gal ir teisėsauga padarė klaidų, kai ką bandydama išimti. Jis tai daro galbūt ir paskatintas savo advokatų. Kad gynyba – čia aišku, bet gynyba nenuima kitų klausimų, kurie vis tiek lieka, – dėl stiliaus, kas ten pasakyta.
– Bet sutinkate, kad prezidentas nėra beribėje visatoje pakibęs valstybės pareigūnas, kuriam neturėtų rūpėti ir jis neturėtų domėtis tam tikrais reikalais, kurie susiję su valstybės valdymu?
1998 m. Konstitucinio teismo nutarime yra nurodoma, jog „mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai“. Pusiau prezidentizmas įteisintas konstituciškai, gal čia nėra peržengtos ribos?
– Sunku pasakyti, ar ribos peržengtos. Mes viso susirašinėjimo nematome, tik kai kuriuos epizodus. Gali būti, kad jie ištraukti iš konteksto. Aišku, valstybės vadovas turi teisę bendrauti. Stilius yra jo reikalas, kiekvienas turi savo.
A.Merkel turi savo, amžinatilsį prezidentas L.Kaczynski turėjo kitokį, jo dvynys brolis – dar kitokį, ypač aštrų. Bet ne čia esmė. Reikia atsakyti labai aiškiai, susikviesti žurnalistus – tokia forma naudojama daugelyje šalių, Amerikoje ir kur tik nori.
Jei prezidentai įkliūva į tokias situacijas, susirenka būtent aštriausius žurnalistus, kad jie užduotų klausimus, kuriuos kelia visuomenė ir patys žurnalistai. Į tai reikia atsakyti tiesioginėje laidoje arba bent jau spaudos konferencijoje.
– Kas iš to? Prezidentė atsakė, kad tai gynyba, kad ji kartais susirašinėjo.
– Ar tai spaudos konferencija?
– Tai nacionalinė televizija, dotuojama iš valstybės. To neužtenka?
– Užtenka galbūt. Bet tokioje situacijoje reikia atsakyti į visus aštriausius klausimus, kurie gali kilti.
– Nemanote, kad Seimas turėtų atsakyti į tam tikrus klausimus? Buvo kalbų, kad reikėtų įkurti komisiją, išsiaiškinti, kaip buvo skiriamas dabartinis generalinis prokuroras.
– Vienintelė komisija, kuri čia gali būti, tai galbūt dėl generalinio prokuroro. Manau, tokios diskusijos Seime vyks, čia klausimų yra.
– Galbūt Seimas per savo parlamentinę kontrolę galėtų kur kas daugiau nuveikti negu prezidentė, sukvietusi žurnalistus?
– Bet pirma reikia sužinoti jos nuomonę.
– Jums ji nepakankama?
– Atsakymai vienokie ar kitokie yra. Jeigu kalbama apie komisijas, aš manau, kad šis Seimas jau per daug komisijų sukūręs. Mes kuriame komisijas, jos egzistuoja, kokius nors klausimus iškelia, kai ką į spaudą išmeta ir po to jokių rezultatų. Tai nelabai patinka žmonėms. Man kuriant partiją teko susitikti su daug rinkėjų, būsimų mūsų narių – jiems atrodo, kad mes tik komisijomis užsiimame. Gali būti, kad Seimo nariai vengs tai daryti.
– Dėl kiekio ar kitų priežasčių?
– Ir dėl kiekio, ir dėl kitų priežasčių. Prezidentė dabar tampa ne tokiu ryškiu veikėju, į rinkimus daugiau neis, gal ir dėl to.
– Jūs esate tikras, kad nedalyvaus? Prezidento – taip, bet bus visokių rinkimų. Jūs esate Europos reikalų komiteto pirmininkas, turbūt jaučiate nuotaikas Europos Sąjungoje. Prezidentės pavardė minima, kai kalbama apie naują Europos Vadovų Tarybos vadovą.
– Taip. Manau, kad Lietuvai būtų naudinga turėti prezidentą vadovą. Tikiuosi, mes tikrai nesielgtume kaip lenkai, kurie balsavo prieš Donaldą Tuską. Atėjo kita politinė partija, politiniai oponentai – Lenkija atrodė gana juokingai. Ar vienoks, ar kitoks politikas, jeigu jis turės tokias aukštas pareigas, yra gana simbolinis.
– Kiek tai tikėtina?
– Tai yra pakankamai tikėtina, nors konkurencija yra labai didelė. Bet kyla klausimas, kuris yra mūsų prezidentei naudingu aspektu, – niekada Europos Sąjungoje nė vienai institucijai nevadovavo moteris, išskyrus F.Mogherini. Bet nei Europos Parlamentui, nei Komisijai, nei Vadovų Tarybai. Anksčiau nebuvo Vadovų Tarybos vadovo posto – vadovavo pirmininkaujanti šalis. Šis klausimas yra keliamas, dabartinis kontekstas yra palankus moterų politikių iškėlimui.
– Ar pati prezidentė nori?
– Šito nežinau. Bet tai atsitiks gerokai po pasibaigusių mūsų prezidento rinkimų, kitų metų rudenį. Bet turint galvoje prezidentės ryšius, įdirbį, ji gali būti tarp kandidatų.
– Teisingumo ministerija vis dar dirba be vadovo. Giedriaus Danėliaus kandidatūra buvo bendras jūsų ir valstiečių sutarimas, bet jis nebuvo patvirtintas.
– Ši kandidatūra pateko tarp politikos girnų, galimos informacijos. Dabar taip įsivaizduoju, tada man buvo labai keista – advokato profesija neleidžia, dėl to... Čia nelabai europietiška.
– Kas toliau?
– Mes įtikinome žmogų, kuris norėjo išbandyti save politinėse pozicijose, prieš tai buvęs įvairiose aukštose teisėtvarkos, teisėsaugos pareigose. Manau, kad buvo geras kandidatas. Po to, kai tapo kandidatu ir su žurnalistais susitikdavo kas valandą, iš žurnalistų girdėjau įspūdį – daugumai atrodė, kad tai kompetentingas žmogus. Jaunas, norintis daryti karjerą.
Jį atmesti tik dėl to, kad jis yra advokatas kurioje nors byloje, – vadinasi, sieti advokatą su ta byla. Jis tik daro savo darbą. Kokią žinią tokiu nepaskyrimu mes pasiunčiam advokatų bendruomenei? Jų darbas yra kažkoks keistas.
– Ar turite kitą kandidatą?
– Taip, mes esame numatę, pasiūlę keletą kandidatų. Kaip suprantame, po tokio nesusikalbėjimo, švelniai pasakius, ir kiti išsigąsta. Bet mes turime kandidatų, jie jau pasiūlyti. Dabar vėl iš naujo procedūra – patikrinimai ir panašiai. Jis, aišku, bus pasiūlytas.
– Čia jūsų kandidatas?
– Taip, mūsų kandidatas.
– Tai žmogus iš teisininkų?
– Taip.
– Su politika susijęs?
– Kol kas ne, bet bandys save politikoje, jeigu bus suderinta. Aš nelabai sutinku su komentarais, kai sakoma, kad čia valstybės vadovo teisės labai didelės. Yra veikianti Vyriausybė, o Vyriausybė ir valdančioji koalicija už savo teikiamus kandidatus, kai jie patikrinami, prisiima atsakomybę. Nemanau, kad reikia trukdyti patvirtinti.
– Gal tai ne trukdymas? Gal prezidentas – atsvaros ir kontrolės mechanizmas?
– Viskas gerai, turi būti argumentai. Argumentų G.Danėliaus atveju aš nematau.
– O naujojo kandidato atveju kokie šansai?
– Manau, kad tikrai nebus panašių argumentų, kurie buvo. Vis dėlto du mėnesius Teisingumo ministerija dirba be vadovo, o ten yra daug klausimų.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
