Prie Telšių esančias žemes privatizavę žmonės panoro savo turtą parduoti, o sklypas be jį perpus kertančio kelio – gerokai brangesnis.
44 hektarų žemės, miško ir sodybos savininkai – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko G.Landsbergio motina Giedrė Kmitienė, gyvenanti Vilniuje, jos brolis ir teta.
Beveik penkias dešimtis metų visų naudotas kelias patenka į jų privačias valdas. Kelią užkirsdami užtvarais jie įstatymams nenusižengs – tokį žingsnį palaimino Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT).
O devynių sodybų savininkai neįsivaizduoja, kaip galės automobiliais pasiekti savo namus ir žemes.
Mat siūlomas keliskart ilgesnis aplinkinis kelias seniausiai neprižiūrimas ir sunykęs, dabar tai – tik buldozeriu nugremžtos dirvos juosta.
Šiek tiek palijus juo galėtų judėti nebent vikšriniai traktoriai.
Kelio atkarpos, dėl kurios kilo aistros, ilgis – maždaug 600 metrų.
Tikisi teismo malonės
Į situaciją be išeities patekę kaimo gyventojai kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.
Žmonių manymu, tvarkant privatizavimo dokumentus tas kelias negalėjo būti įtrauktas į sklypo bendrą plotą: keliui turėjo būti nustatytas servitutas arba formuojami du atskiri žemės sklypai, kelią paliekant kaip atskirą turto vienetą.
„Mano tėvukas, kuriam dabar 94-eri, tuo keliu daugybę metų važinėjo – kadaise arkliais, vėliau – mašinomis. Ir kiti aplinkiniai jį įveikė tūkstančius kartų.
Ir štai vieną dieną sužinome: kelias buvo ir kelio nebėra. Nuėjome į NŽT ir sužinojome – jie kelio nemato. Aš matau, visi matome, o jie nemato. Aiškina, kad pagal įstatymus jo būti negali.
Mus guodžia – nuties kelią aplinkui. O kiek tai kainuos? Meras sakė, kad be pusės milijono eurų neišsisuksime. Tai va, visos Lietuvos mokesčių mokėtojai galės padovanoti šitam dvarui pusę milijono“, – piktinosi Laima Zelbienė.
Moteris teigė NŽT girdėjusi kalbant: jei tas kelias liks, šalia jo parduodamų žemių vertė sumažės.
„Kažkas aiškino, kad Smetonos laikais to kelio nebuvo. Bet tuo metu nebuvo ir autostradų. Tai gal ir jas užtverkime.
Ir dar: šis kelias veda prie senųjų kapinaičių, prie Getautės piliakalnio. Tai ekskursantus teks naujuoju keliu čia vežti traktoriumi“, – kalbėjo L.Zelbienė.
Žmonėms liko vienintelė paguoda – jiems leista naudotis keliu iki to laiko, kol sklypą perims nauji savininkai. Getautiškiai dar viliasi, kad gal su jais pavyks susitarti gražiuoju.
„Tas kelias įrengtas vadinamaisiais kolūkių laikais – 1973-iaisiais ar dar anksčiau. Tuomet čia buvo planuojama statyti užtvanką, todėl reikėjo kelio.
Tiek laiko viskas buvo gerai. Juk mūsų sklypų planų negalėjo tvirtinti, jei nėra privažiavimo. Matininkai čia kelis kartus viską matavo. Ir še tau... Teks mero prašyti, kad mums malūnsparnį išnuomotų.
Per kitų ašaras nori gauti krūvas pinigų už tą žemę. Skelbime buvo parašyta, kad parduoda sodybą su privačiu piliakalniu, ir jo nuotrauka pridėta. Nieko sau. Jei ne tokios garsios pavardės, turbūt viskas būtų paprasčiau“, – apmaudo neslėpė Linas Žukauskas.
Kita kaimo gyventoja Birutė Petkienė sakė, kad kai kilo šurmulys, tą aplinkinį kelią patvarkė, žemes apstumdė: „Bet kas bus, kai palis? Neišvažiuosi. Be to, mums susidaro penkių kilometrų vingis.
Pailgėja kelias į darbus, į mokyklas. Mano mama sena. Kaip bus, jei kokia nelaimė, jei greitoji purve įstrigs. O jei kils gaisras? Jaučiamės palikti likimo valiai.“
Prižiūrėjo savivaldybė
Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas aiškino, kad tą kelią savivaldybė prižiūrėjo ir tvarkė daugybę metų.
„Žinau šitą problemą, seniai ją gvildename. Žinau, kad žemės sklypas parduodamas, ir būsimasis savininkas nebeleis juo naudotis kitiems, nes suformuotas vientisas sklypas, o kelias jį kerta pusiau.
Gerbiu kiekvieno žmogaus privačią nuosavybę, tai – šventa, bet šiuo atveju mums svarbiausia rūpintis mūsų piliečiais, gyventojais. Jie turi turėti privažiavimą prie savo namų.
Dalis to kelio yra mūsų nuosavybė. Jau suplanuotas remontas, parengtas projektas atsižvelgiant, kad tai – paveldo zona, yra piliakalnis. Mes nusiteikę remontuoti vietinės reikšmės kelią, tačiau neturime teisės investuoti savivaldybės ar kitokių lėšų į privačią nuosavybę“, – kalbėjo rajono meras.
P.Kuizinas nesuvokia, kaip žmonės buvo įstumti į tokią padėtį. Jo teigimu, į klausimus dėl kelio statuso ar servituto įteisinimo turėtų atsakyti NŽT.
Rajono vadovas pritarė gyventojų kreipimuisi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, savivaldybės teisės skyrius žmonėms padėjo parengti reikiamus dokumentus.
„Ginsime viešąjį interesą. Kai gausime atsakymą iš teisėsaugos institucijų, kad tuo keliu draudžiama važiuoti, ieškosime kitų būdų, nesvarbu, kiek tai kainuotų.
Gal galima pakoreguoti dokumentus ir keliui suteikti servitutą, gal pavyktų susitarti su to sklypo savininkais ir kelią išpirkti už jį atlyginant žeme. Vienų asmenų interesai negali pažeidinėti kitų interesų“, – kategoriškai buvo nusiteikęs P.Kuizinas.
Meras teigė, kad toks atvejis Telšių rajone – pirmasis, ir neslėpė, kad jį tai šokiravo.
Jokių pažeidimų neįžvelgė
Išklausęs atkirstų sodybų savininkus P.Kuizinas raštu kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, kad išaiškintų situacijos teisėtumą, ir gavo ministerijai pavaldžios NŽT atsakymą, jog teisiškai viskas gerai.
NŽT Telšių skyriaus vedėjas Saulius Lesčiauskas jokios kaltės dėl kurioziškai susiklosčiusios situacijos nejaučia ir tikino net nežinantis, kas to parduodamo sklypo savininkai.
Valdininkas aiškino jokių nurodymų, kaip turėtų elgtis, negavęs. Anot S.Lesčiausko, prieš porą metų gavęs savininkų prašymą jį palaimino – neprieštaravo, kad privačiame sklype atsidūrusi kelio atkarpa būtų atkirsta.
Niekur neregistruotas
Kad Telšių savivaldybės tarybos patvirtintoje vietinės reikšmės kelių išdėstymo schemoje konfliktinio Getautės kelio nėra, patvirtino ir Statybos ir urbanistikos skyriaus Statybos poskyrio vyriausiasis specialistas Adomas Bružas.
„Tas kelias nutiestas sovietmečiu: tada planavo užtvenkti upeliuką ir statyti užtvanką. Žmonės juo važinėjo, nes aplinkinis tiko tik vikšriniams traktoriams.
Tačiau kelias liko niekur neregistruotas. Jo nėra ir žemėtvarkos schemoje, kurią 2009 metais patvirtino taryba.
Tokių probleminių kelių atsiranda kasmet. Neseniai už galimybę vienu jų naudotis žmonėms buvo perduotas žemės sklypas.
Apmaudu, kad kartais tik žiūrima į brėžinius, net nenuvykstant į vietą, ir tuomet visas galvos skausmas paliekamas savivaldybei“, – kalbėjo A.Bružas.
Valdininko teigimu, kol kas įregistruota tik apie dešimtadalį vietinės reikšmės kelių, nes tam reikia ir laiko, ir pinigų.
Pažadėjo paaiškinti ir nutilo
G.Landsbergio motina G.Kmitienė „Lietuvos rytui“ pažadėjo išsiaiškinti situaciją, mat sklypo pardavimo reikalus esą tvarko ne ji, o teta, ir tuomet viską pakomentuoti.
Moteris žadėjo pati susisiekti, tačiau jos skambučio nesulaukėme. Kelias dienas jai skambinome daugybę kartų, tačiau niekas neatsiliepė.
Iš pirmų lūpų
Saulius Lesčiauskas
NŽT Telšių skyriaus vedėjas
„Tas kelias niekada nebuvo valstybinis. 1993 m. atkuriant nuosavybės teises buvusiam žemės savininkui jokiuose sklypo dokumentuose kelias nebuvo pažymėtas. Joks kelias nėra panaikintas, nes negalima panaikinti to, ko nebuvo. Tas kelias – privati teritorija.
Jei kiti asmenys nori juo naudotis, su sklypo savininku turi sudaryti atitinkamą sutartį ar servitutą. Tai gretimų sklypų naudotojams buvo išaiškinta. Teisėta ar neteisėta, kad žmonės liko be kelio, turi nuspręsti teismas.
O jei tuo keliu žmonės naudojosi be savininko sutikimo, jei seniūnija kelią prižiūrėjo, reikėtų paklausti, kuo remiantis remontui buvo skiriamos lėšos.“
Skelbime – apie rojaus kampelį su piliakalniu
Pernai viename nekilnojamojo turto portale pasirodė skelbimas, kad parduodamas 44 hektarų žemės sklypas su sodyba.
„Parduodama labai šauni sodyba šalia Telšių miesto. Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti, kad galite turėti nuosavą piliakalnį, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužiantys apylinkės vaizdai, kad savo valdose galite žvejoti upėtakius: per visą sodybą teka šaltinių maitinamas, visus metus vandeningas Viešvės upelis, kurį užtvenkę turėsite puikų nuosavą „būstą“ šaltinio vandenį mėgstančioms žuvims.
O kiek įdomių istorijų galėtų papasakoti šimtamečiai ąžuolai, kurių paunksnėje įsikūrusi pati sodyba: didelė žemaitiška troba, erdvūs ūkiniai pastatai, gerą derlių duodantis sodas. O vanduo iš šulinio, į kurį srūva šaltinis, gali išgydyti visas negandas. Pripažinsiu, skanesnio gyvenime nesu gėręs.
Pasakysiu paprastai: apie šią stebuklingą sodybą galima parašyti knygą, bet, manau, geriau vieną kartą pamatyti, nei skaityti tą knygą.
Tikiu ir užtikrinu, kad įsigiję šį rojaus kampelį jūs turėsite atgaivos oazę kūnui ir sielai ar įrengsite netradicinę kaimo turizmo sodybą, į kurią žmonės plūs iš viso pasaulio pasisemti sveikatos ir energijos iš stebuklus darančių šaltinių ir šimtamečių ąžuolų.“
Getautiškiai išsisaugojo šį skelbimą apie G.Landsbergio giminei priklausančio sklypo su sena sodyba pardavimą.
V.Landsbergis pralaimėjo kovą dėl tvarto
Teismuose dėl turto reikalų turėjo ir buvęs konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis.
2000 metų spalio pabaigoje jis pabandė susigrąžinti Kauno rajono Gaižėnėlių kaime stovintį gyvenamąjį namą ir tvartą.
Statinius kartu su žemės sklypu 1939 metais įsigijo V.Landsbergio motina Ona Landsbergienė. Iš jai priklausiusių statinių liko tik nedidelis medinis tvartas. Visus kitus pastatus savo lėšomis perstatė jau mirusių Marijonos ir Antano Budrių šeima.
O.Landsbergienė leido gyventi be pastogės likusiems žmonėms savo sodyboje. Po jos mirties sovietiniais metais turto paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas A.Budriui, o vėliau – jo našlei, sodyboje gyveno Budrių dukters Reginos Dargužienės šeima.
Sklypą V.Landsbergis susigrąžino 1996 metais, tačiau dalis jo atsidūrė po ginčytinais pastatais.
2004 metų balandžio 19-ąją teismas pripažino negaliojančiu sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V.Landsbergiui į žemės sklypą po pastatais. Šį sklypą politikas jau buvo pardavęs giminaičiui iš Australijos.
Atmesdamas politiko ieškinį teisėjas nurodė vieną pagrindinį motyvą – senaties terminą. Teismo procesas užtruko trejus metus, nes sunkiai vyko Australijoje gyvenančio V.Landsbergio giminaičio Konstantino Algimanto Karazijos paieškos.
Nagrinėjant bylą V.Landsbergio advokatas pasiūlė R.Dargužienei padovanoti pastatus, tačiau tik su sąlyga, kad politikas bus pripažintas teisėtu sodybos paveldėtoju. Moteris šio pasiūlymo atsisakė.
