Žurnalistės Daivos Žeimytės ir S.Skvernelio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Premjere, pradėkime nuo pastarosiomis dienomis aptarinėjamos temos – Eligijaus Masiulio ir prezidentės susirašinėjimo. Jūsų reakcija į susirašinėjimą buvo pakankamai keista – neįprastai švelni. Kas nutiko?
– Nieko nenutiko. Yra keli esminiai dalykai. Pirmiausia, viešinamas privatus susirašinėjimas ir viešina vienas iš žmonių, su kuriuo susirašinėjo prezidentė. Naudodamas susirašinėjimą kaip savo net ne gynybos priemonę, bet galbūt bandymą sukelti tam tikrą temperatūrą aplink politinės korupcijos bylą. Kitas dalykas, kaip nebūtų keista, galvojo, kad pasinaudos politiniai oponentai, konkurentai šia situacija. Taip, galbūt kiti ir naudojosi, bet aš nesu kaip kiti. Aš laikausi nuosaikios pozicijos – kalbamės apie etikos, moralės klausimus. Teisinio pagrindo kol kas nematau ir tikrai nesinaudoju situacija, kai galima vienu ar kitu slystelėjimu pasinaudoti ir suvesti asmenines ambicijas, kerštą pradėti. Pats jaučiu atsakomybę už Vyriausybės stabilumą, valstybę ir to laikausi nuo pirmos dienos, kai tapau ministru pirmininku.
– Jeigu tai būtų jūsų susirašinėjimas, manote, prezidentė laikytųsi tokios diplomatiškos pozicijos?
– Kiekvienas politikas sprendžia. Kaip būtų, jeigu būtų, sunku spėlioti. Mes kiekvienas galime padaryti tam tikras išvadas, žinant iš ankstesnių metų ir veiklų, bet aš laikausi tokios pozicijos, kurios ateityje laikysiuosi.
– Jūsų paskutiniai kontaktai su prezidente tikrai nebuvo tokie nuosaikūs, kaip dabar, kai laiškuose atskleidžiamas turinys, kuris kelia tam tikrų abejonių ir, kaip teigiama, galbūt net turi įtakos kai kuriems demokratiniams procesams. Ar jūs per šias dienas sulaukėte kokios nors reakcijos iš Prezidentūros, prezidentės?
– Nuo pat Vyriausybės pradžios, nepaisant kokių būdavo nuomonių išsiskyrimo, kritikos, dažnai nepagrįstos Vyriausybės atžvilgiu, konstruktyvus bendravimas ir dalykiniai susitikimai su prezidente nebuvo nutrūkę niekada. Jie visą laiką buvo, nepaisant to, kokiais pareiškimais apsikeičiam, esam atsakingi už valstybę, susitinkam, kalbamės įvairiais mūsų valstybei rūpimais klausimais, ieškom sprendimų, kompromisų, dažnai jų nesurandam. Bet tai vyksta nuolatos, tradiciniai pirmadieniniai susitikimai vyko ir dar šią savaitę. Kadangi pirmadienis man buvo ne darbo diena, susitikom trečiadienį.
– Apie laiškus kalba buvo?
– Be abejo. Apie situaciją, nes tai nėra standartinė situacija. Jeigu kas nors galvoja, kad tokia proga sugalvosiu asmeniškai pakerštauti ir apsikeisti pakankamai griežtais ar emocingais pareiškimais, tikrai taip nebus.
– Kas jums iš to, premjere?
– Aš laikausi tos pačios pozicijos. Griežtos retorikos arba kartais netinkamos retorikos mačiau, girdėjau, žinau, kaip buvo bendraujama, bet jeigu tu leidiesi, kad su tavim taip bendrautų, tai taip ir bus. Aš laikiausi pagarbos. Bendravime su prezidente nebuvo tokio momento, kad netinkamai kalbėtčiau aš ar ji, šauktų, netinkamų frazių – tokių dalykų nebuvo. Bent jau prie manęs to niekada nebuvo daroma ir aš į tokią pat retoriką neįsitrauksiu. Kalbant apie situacijos aptarimą, mes kalbėjomės, aptarėm frazes, kurios ir mane liečia.
– „Pavojingas populistas“ – taip buvote pavadintas.
– Tokie vertinimai buvo, man tai nebuvo naujiena – neigiamas požiūris į mane kaip vidaus reikalų ministrą. Bet tai yra kelerių metų senumo istorijos. Dabar, nepaisant kai kurių nuomonių išsiskyrimų ir pakankamai aštrių pareiškimų, dažniausiai, jei pastebite, Vyriausybės vadovas atsako, reaguoja į anos pusės pareiškimą. Manau, šioje vietoje elgiuosi nuosekliai ir nenorėčiau pasinaudoti proga pabandyti prisiminti senas istorijas ir smogti. Tai ne mano būdui ir aš to tikrai nedarysiu.
– Koks jums įspūdis susidarė – prezidentė pyksta, apgailestauja dėl to, kas įvyko?
– Aš tikrai nepasakosiu nei pokalbio detalių, nei emocijų. Kiekvienam žmogui, juo labiau politikui, tai tikrai nėra, švelniai tariant, maloni istorija.
– Jūs su ja bendravote tik vakar ar ir nuo to, kai laiškai buvo paviešinti?
– Tai buvo vienintelis tradicinis susitikimas.
– Galima bendrauti ir žinutėmis, laiškais.
– Tikrai nedetalizuosiu, kaip mes bendraujame. Mes su prezidente bendraujame įvairiomis formomis – pasiskambiname, žinutėmis, laiškais.
– Aš kalbu apie situaciją po laiškų paviešinimo. Ar po to nebuvo reakcijos, bandymo kontaktuoti su jumis?
– Ne, mes susitarėm susitikti ir tą padarėm trečiadienį. Yra savaitgalis, gerbiam vienas kito privatumą. Savaitgaliai yra savaitgaliai.
– Prezidentė jūsų neprašė nuosakiau reaguoti?
– Tikrai ne. Aš žinau prezidentės poziciją, nuomones. Jeigu bus pagrįsta proga kritikuoti, tai bus kritika, nebus – nebus kritikos. Tikėtis kažko politikoje yra naivu ir tokių iliuzijų nepuoselėkime.
– Žurnalistas Tomas Dapkus laiškuose pavadintas „skaliku“. Kas, jūsų manymu, tai yra, jei ne spaudimas žiniasklaidai?
– Aš nuomonės neslepiu, manau, kad tai bandymas įtakoti žiniasklaidą, žurnalistą. Reiktų specialiai pasidomėti, ar po to buvo reakcija, kokie veiksmai sekė, galbūt bylos medžiagoje tie dalykai atsispindi, bet tai nėra priimtina – kad demokratinėje valstybėje ar visuomenėje būtų bandoma tokiu būdu paveikti žurnalistą. Kita vertus, žurnalistų pagrindinė profesijos prigimtis yra būti ir drąsiems, ir teisiems, ginti savo pamatines žurnalistikos ir žurnalistų vertybes, nepasiduoti įvairiausiems įtakojimams.
– Jūsų manymu, šioje vietoje prezidentė pasielgė kaip?
– Nemanyčiau, kad reiktų tokiu būdu bandyti spręsti klausimus su žiniasklaida. Tikrai ne.
– Visgi jūs pateisinate prezidentės elgesį, sakote, kad nekritikuosite.
– Aš neteisinu elgesio. Sakau, kad taip elgtis nedera, aišku, mes viso konteksto nežinome. Bet kokiu atveju toks poveikis žurnalistui yra nepriimtinas. Jeigu tas padarytas poveikis buvo realus, savininkų galbūt, kaip prielaidą darant, tai tikrai nieko bendro neturi su laisva, nepriklausoma žiniasklaida ir žodžio laisve.
– Kaip reiktų toliau elgtis? Aukščiausias šalies vadovas galimai daro spaudimą žiniasklaidai. Užtenka tik pakalbėti apie tai, ar reiktų imtis kažkokių veiksmų?
– Žurnalistai turi labai stiprią, kai kuriais atvejais tą ir matome, savivaldą, kur nuomonės yra reiškiamos. Ne tik žurnalistai turėtų imtis, dalis politikų – konservatoriai, jų lyderiai pareiškė, kad tai yra normalu. Ponas Kubilius pasakė, kad galima skirstyti, kas yra tikrasis žurnalistas, kas nėra tikrasis žurnalistas. Tokia politikų reakcija irgi daug ką parodo. Bet mes šiandien turime kalbėti apie tam tikrą moralinę, etinę atsakomybę ir vertinimą. Jeigu Seimo komitetai matys, jog reikia tikslinti duomenis ar reikia papildomų duomenų, tą gali padaryti. Bet iš informacijos, ką turiu, kalbėti apie kažkokį įstatymišką veikimą, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę – to nematau. Bet tai yra iš duomenų, kuriuos aš turiu, o koks yra pilnas fonas, jeigu kas pasidomės, galbūt atras daugiau kažko.
– Ar Seimas turėtų domėtis, kaip siūlo jūsų kolega Ramūnas Karbauskis, plačiu situacijos vaizdu – pasiaiškinti, kokie laiškai yra Seimo serveriuose, kokie politikai susirašinėjo, koks turinys?
– Jeigu yra pagrindų manyti, kad buvo daroma tam tikra įtaka verslo grupių ar atstovų politikams – dabar kaip tik yra dirbanti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pagrindu padaryta komisija, turinti komisijos teises, ji galėtų tą vertinti. Jeigu yra kitokios aplinkybės su generalinio prokuroro skyrimu – tai yra Teisės ir teisėtvarkos komiteto prerogatyva. Bet totaliai paimti ir tikrinti, žiūrėti susirašinėjimus – tikrai nemanau, kad tai yra tas kelias. Bet, matyt, galima daryti prielaidą, kad teisėsaugos institucijos, atlikdamos procesinius veiksmus korupcijos byloje, atliekant poėmius ir kratas pono Masiulio namuose, darbo vietoje, ko gero išėmė visą susirašinėjimą ir laiškai, jų turinys buvo ir yra prieinamas teisėsaugos institucijoms. Galbūt informaciją galima ten gauti.
– Kaip vertinate faktą, kad medžiaga nebuvo įtraukta į bylą, nors pats prokuroras pirmas užsiminė apie susirašinėjimą, po to iš E.Masiulio ir jo advokato buvo prašymas juos įtraukti į bylą, bet tai nebuvo padaryta.
– Dabar mes neturėtume lįsti ir komentuoti bylos turinio. Byla perduota teismui, tikrai nemanau, kad teisine prasme kažkokios grėsmės gali būti, kalbant apie bandymą politizuoti bylą. Įrodymai jau yra surinkti, jie bus vertinami teisme ir pagal įrodymų surinkimą sprendžiama, ar kaltinamųjų kaltė įrodyta, ar ne. Kalbant apie situaciją, susijusią su bandymu ar pasiūlymu kažką įtraukti į bylos medžiagą, surinktą informaciją panaudoti ikiteisminiame tyrime ar ne – tai sprendžia ikiteisminio tyrimo tyrėjas ir prokuroras. Ir sprendžia vieninteliu aspektu – ar vaizdo, garso medžiaga, bet kokie daiktiniai įrodymai yra susiję su galima padaryta nusikalstama veika, ar ne. Jeigu ne, tai nėra bylos medžiaga, ji neįtraukiama į ikiteisminį tyrimą. Jeigu tai nėra reikšminga medžiaga, ji ateityje sunaikinama, tai privalo būti padaryta pagal įstatymą. Tyrėjas ir prokuroras – du asmenys, kurie sprendė, ar tai yra įrodymas, ar tai reikšmingos aplinkybės bylai, ar ne.
– Sprendė prokuroras, kuris po to, lyg sutapimas, pakilo karjeros laiptais.
– Nenorėčiau įžvelgti sąmokslo teorijų. Vertinu ir pasitikiu mūsų ikiteisminio tyrimo įstaigomis, prokuratūra. Pats teismas, matyt, bus ne vienas teismas, nes bus ir skundimai, įvertins, kaip įrodymai surinkti ir ar jie yra reikšmingi ir įrodantys asmenų kaltę arba nekaltumą.
– Dar nėra dviejų ministrų – teisingumo ir žemės ūkio. Žemės ūkio ministro kandidatūrą pasiūlysite pirmadienį, suprantu, kad žmogus iš šono, spėju, ne ūkininkas.
– Teisingai spėjate. Šioje situacijoje, kuri susiklostė po žemės ūkio ministro Broniaus Markausko veiklos, yra noras, kad žemės ūkio ministras neturėtų jokių sąsajų su žemės ūkio verslu. Toks žmogus ir bus pasiūlytas.
– O su politika jis susijęs?
– Be abejo, tai bus politikas.
– Dabartinis Seimo narys?
– Tai bus politikas, aktyviai politikoje veikiantis, jaunas žmogus.
– O teisingumo ministro kandidatūra?
– Tikiuosi, taip pat. Dar turiu optimizmo, kad pirmadienį galėsiu pateikti ir kito politiko kandidatūrą į teisingumo ministrus, jeigu neįvyks nenumatytų aplinkybių.
– Ta kandidatūra jau yra?
– Ji yra svarstoma, apsvarstyta, derinama. Dabar svarbiausias pats žmogaus apsisprendimas.
– Gediminas Kirkilas sako, kad yra labai aiški kandidatūra. Suprantu, kad jų siūloma.
– Mes sutarėm, kad atsakomybė turėtų būti koalicijos partnerių, bet konstituciškai tai yra mano atsakomybė, ministras bus pavaldus man. Galiausiai yra Respublikos prezidentės atsakomybė, kurią prisiima skirdama ministrą. Tai bus padaryta mano teikimu, o mes su partneriais kandidatūrą deriname, suderinsime ir bus ta, kuri yra jų siūloma, jiems priimtina ir man tinkama.
– Suprantu, kad problemų Daukanto aikštėje neturėtų būti?
– Nemanau. To skandalo ar istorijos netapatinčiau su Vyriausybės veikla. Netgi advokato atmetimas į teisingumo ministrus – manęs tie argumentai neįtikino dėl jo profesinės veiklos. Bet, ko gero, buvo ir kitos aplinkybės, susijęs su kitomis bylomis, patarėjos istorijomis. Galbūt tai buvo realūs, tikrieji motyvai, nes tikrai nemanau, kad dėl profesinės veiklos būtų galima savotiškai diskriminuoti asmenį, kuris siekia politinio posto.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
