nei gadinti nervų sau ir visuomenei. Kodėl?
Todėl, kad tuo procesu susidomės Rusija, ir Lietuvoje bet kokios
apkaltos iniciatyvos bemat pasibaigs. Kas nors „pabars“ prezidentę už
netinkamai pasirinktą bendravimo su politikais ir žiniasklaida formą, ir
tiek žinių.
Valdantieji, nepaisant epizodinio „nuomonių apsikeitimo“ su prezidente
ir ypač opozicija, beveik sutartinai mano, kad reikia turėti „savą
žmogų“ Briuselio aukštojoje biurokratijoje, todėl bus laimingi, jei iš
ten atėjusi D.Grybauskaitė vėl ten atsidurs.
Kad ir kur būtų, dvi kadencijas be didelių skandalų vairavusi valstybę
D.Grybauskaitė ir po naujo prezidento rinkimų dar ilgai turės įtakos
Lietuvos užsienio politikai.
Pirmiausia - renkantis mūsų šaliai ES reformų variantą, kurių gali būti
net keletas. D.Grybauskaitę galima priskirti prie tvirtos integracijos
tarp ES valstybių politikų grupės, kuriai Lietuvoje atstovauja Liberalų
sąjūdis ir nemaža dalis TS-LKD. Palankumo šioms dviem partijoms
prezidentė niekada ir neslėpė. Kaip ir gana atviro skeptiško požiūrio į
socialdemokratus, nors jau ne dėl politinių pažiūrų.
Prasidėjusi buvusio Liberalų sąjūdžio vadovo teisminė odisėja
prezidentei turėjo būti didelis smūgis. Beje, moraliniu ir teisiniu
požiūriu šiuo metu gliaudomame D.Grybauskaitės susirašinėjime su
E.Masiuliu atsiskleidžia dar viena svarbi politinio gyvenimo tiesa: kad
ir kiek prezidento institucija būtų „departizuota“, valstybės vadovas
negali būti be konkretesnių politinių pažiūrų ir didesnio palankumo tas
pažiūras atstovaujančioms partijoms.
Šią paprastą gyvenimišką tiesą kone dešimtmetį ir stebėjome.
D.Grybauskaitė pasirinko, tiksliau buvo pasirinkusi, konservatorius
(liberaliąją dalį) ir liberalus.
Savo ruožtu tai reiškia, kad visiškai natūralu prezidento atžvilgiu
turėti opoziciją, tai visiškai netrukdo šalies vadovui formuoti
bendranacionalinės politikos. Be rimtos opozicijos prezidentai greitai
praranda pojūtį, kur yra jų kalbėjimo ir veikimo ribos.
Antai prezidentė garsiajame susirašinėjime vieną žurnalistą pavadino
skaliku. Atminties net neįtempiant - tai ne naujiena Lietuvos politikų
bendravime su žiniasklaida, kuri irgi nėra angelų bendrovė.
Kaip įžvelgė Seimo narys G.Kirkilas, zoologiniai apibūdinimai dabar
madingi. Prezidentė taip pat penkioliktą kartą „nesusilaikė“,
pasikarščiavo. „Na, ir kas?“ - paklaus prezidentės gerbėjai. Ji irgi
žmogus. Negali susinervinti? Gali. Tik ar solidu? Ar atsargu?
Opozicijos kvėpavimą už nugaros jaučiantis prezidentas atsargiau
elgtųsi. Viena aišku: retas valstybės vadovas gali būti dar ir
moralinis autoritetas, nenusileidžiantis iki vartotojiškos leksikos
lygio. O gal tokių iliuzijų nereikia sau ir kurti?
Pakanka, kad valstybei vadovauja ne koks nors pamišėlis ar isterikas,
gal ir neaukštų moralinių savybių, normalus pilietis, gebantis mąstyti
ir tai, kas sumąstyta, perduoti visuomenei žodžiu bei raštu, turintis
savo pažiūras ir nebijantis opozicijos.
Būtų gerai, kad kitas Lietuvos prezidentas ateitų iš aiškios politinės
aplinkos su atpažįstamomis pažiūromis, su kuriomis būtų prasminga
ginčytis. Savaime suprantama, ginčytis ne dėl ginčo, o dėl valstybės
interesų, kaip juos supranta valstybės vadovas ir kaip ketina tuos
interesus įgyvendinti.
Vienas pats prezidentas yra bejėgis. Būtina politinė partinė parama.
Su kokia politine aplinka ateis kitas Lietuvos vadovas?
Yra du realūs būsimo prezidento variantai. Vienas - tas, kurį rems
valdantieji, kitas - tas, kurį rems opozicija. Visi kiti kandidatai
yra dėl to, kad būtų antrasis rinkimų turas.
Bet kaip tauta? Visuomenė juk nemėgsta partijų ir jų kandidatų.
Nemėgsta, bet vis tiek į didžiąsias partijas pasirinkimo momentu viena
akimi pasižiūri. TS-LKD reitingai auga, pasirinktam kandidatui į
prezidentus platforma gera. Į konservatorių palaikymą pretenduoja net
keturi.
Dar prieš mėnesį, brukdami išankstinių Seimo rinkimų idėją,
konservatoriai svajojo apie valdžią Vyriausybėje ir Prezidentūroje.
Valstybei naudinga turėti prezidentą iš vykdomosios valdžios politinės
aplinkos.
Tačiau po serijos šūvių sau patiems į koją valstiečiai atsitokėjo,
atgavo pusiausvyrą ir pradėjo pamažu judėti į priekį. Pastarasis Seimo
pirmininko V.Pranckiečio interviu „Dienos aktualijoms“ pademonstravo
akivaizdžią politinę brandą, sugebėjimą ramiai ir dalykiškai reaguoti į
aštrias problemas, nesileisti į asmeniškumus santykiuose su opozicija.
Likę su valdžia neaiškios ateities „socdemdarbiečiai“ taip pat
stumtelėjo valstiečius toliau nuo skardžio. Susirašinėjimo moralinių
niuansų tyrimo fone pamažu sumenks ir akivaizdi prezidentės nemeilė bei
ironiška kritika valdantiesiems.
Šiuo metu valstiečiams pradėti savo, partinio, prezidento rinkimų
kampaniją sąlygos yra palankios. Neatmestina, kad šiek tiek daugiau nei
po metų, jei valdantieji turės ir savo siūlytą šalies vadovą, prasidės
finišo tiesioji į dvipartinę sistemą.
Tai reiškia, kad pasibaigs tarsi ant debesies sėdinčio ir kritiškai
Lietuvos gyvenimą stebinčio šalies vadovo era, bus aišku, kas už ką
atsakingas, opozicija bus ne tik Vyriausybei, bet ir prezidentui.
Žinoma, tai atsitiks tik tuo atveju, jei Lietuvos žmonių neapniks
populizmo virusas ir jie neišrinks kokio nors naujo „tautos gelbėtojo“.
Ir dar viena svarbi sąlyga - jei valstiečių vadai neperlenks lazdos
susirašinėjimo tema ir nenuteiks prieš save didelės dalies
D.Grybauskaitės gerbėjų.
