Sprendžiant iš to, kaip sunkiai sekasi surasti teisingumo ministrą, Lietuvoje žemės ūkio padėtis daug geresnė nei teisingumo.
Taip sunkiai tik Darbo partija kadaise ieškojo kultūros ministro. Antra vertus, niekas tada labai dėl to ir nesistebėjo, nes Darbo partija ir kultūra – labai jau neištariamas oksimoronas.
Laimei, technologijoms per tuos kelerius metus pažengus į priekį tuščios teisingumo kėdės problemą galima išspręsti visiškai nesunkiai, jeigu tik pasitelksime šiek tiek daugiau fantazijos, nei jos rodo daugelio Darbo partijos narių balastą perėmę socdemų atskilėliai.
Labiau besidomintys profesijomis, kurios netolimoje ateityje nunyks, turėjo pastebėti žinutę, kad kai kuriose Londono advokatų kontorose paprasčiausius uždavinius sprendžia jau ne teisininkai, o dirbtinis intelektas. Toks algoritmas jau sėkmingai apskundžia parkavimosi kvitus ir surašo elementarius procesinius dokumentus.
Ir tada šauna mintis: o kodėl į laisvą vietą Vyriausybėje nepaskyrus roboto?
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog ministro darbas toks paprastas, kad jam žmogaus vaizduotė ir improvizacija nebereikalinga. Antra vertus, jeigu darbai ten nesustoja be ministro, gal nebuksuotų ir valdžios vairą paėmus robotui? Juk, be šio menko trūkumo, toliau šviečiasi vieni privalumai.
Kaip kiekvienas žino iš I.Asimovo raštų, dirbtinis intelektas turi vadovautis trimis robotikos dėsniais, iš jų svarbiausias – robotas savo veiksmais ar neveikimu negali padaryti žalos žmogui. O tai jau yra tikrai daugiau, negu galima pasakyti apie kai kuriuos Vyriausybės narius.
Antra, roboto priežiūra ir išlaikymas atsieina daug pigiau nei gyvo ministro. Faktiškai jam galima ir algos nemokėti, tik žiūrėti, kad elektra tekėtų į maitinimo elementą nenutrūkstamu srautu ir dar alyvos lankstams sutepti pakaktų. Nei tau tarnybinio automobilio, nei išlaidų reprezentacijai – grynas pelnas, ir tiek.
Trečia, niekas dar nėra girdėjęs apie robotą, kuris būtų šališkas. Dirbtinis intelektas pagal savo apibrėžimą vadovaujasi objektyviais faktais, jam nesvarbu emocijos, išankstiniai nusistatymai ar kitokie konjunktūriniai dalykai.
Argi nebūtų nuostabu turėti Vyriausybėje bent vieną narį, kuris, apdairiai užprogramuotas pagal tą pačią Vyriausybės programą, per posėdį premjerui nugrybavus principingai iškeltų plieninę leteną ir pasakytų: „Labai atsiprašau, bet mūsų programoje parašyta priešingai.“
Ketvirta, robotą galima išmokyti daugybės kalbų, todėl jis ne tik įveiktų prezidentės egzaminą dėl anglų, bet ir ją pačią paegzaminuotų senovės lotynų, nūdienos svahilių ar C++ programavimo kalba.
Penkta, dar niekas nėra girdėjęs jokių skandalų dėl seksualinio priekabiavimo, kuriuose figūruotų androidai, robotai ar kompiuteriai. Kaip objektai jie ten kartais papuola, tačiau kaip subjektai – niekada. Taigi ir šiuo atžvilgiu valdžia galėtų rodyti save kaip tolerancijos pavyzdį.
Ir net neverta kalbėti apie reklaminę tokio poelgio vertę. Pamenate, kai Saudo Arabijoje buvo sugalvota kalbančiam robotui suteikti pilietybę? Taigi ištisomis dienomis ši naujiena nedingo iš portalų antraščių. Tai ten tik eilinis pilietis, o čia žmogus, atsiprašau, dirbtinis intelektas, kuris spręs kitų piliečių likimą ir kurs teisingumą tarp jų.
Tai būtų, ko gero, pirmas ir paskutinis šansas amžiams nutildyti estus ir parodyti, kas pirmauja naujųjų technologijų erdvėse.
Tik gaila, aišku, kad nei fantazijos, nei drąsos pasiūlyti tikrą robotą į tokią vietą niekam neužteks. O vietoj jo bus pasiūlytas koks nors žmogus robotas, kuris tik išore panašus į nešališką ir principingą dirbtinį intelektą, o tikrovėje nelabai turės nei natūralaus, nei dirbtinio.
