Praėjus beveik trejiems metams nuo nelaimės žuvusiųjų artimieji teigia, kad į daugelį klausimų liko neatsakyta, o nesibaigiantys teismų procesai neleidžia skaudžioms žaizdoms gyti.
Tuo metu lietuvius dirbti į Švediją siuntusios įmonės vadovas aiškino, kad darbuotojai žuvo ne darbo metu, o prieš nelaimę buvo vartojamas alkoholis.
Tašką šioje istorijoje artimiausiu metu turėtų padėti teismas.
Išsigelbėjo tik vienas
Įmonėje „Vytl“ dirbusius keturis lietuvius 2015-ųjų gegužę darbdavys apnakvindino galbūt gyventi nepritaikytame vagonėlyje, kuris stovėjo 10 kilometrų nuo Upsalos esančioje žvyro kasykloje ir akmenų skaldykloje. Naktį vagonėlyje kilus gaisrui trys lietuviai žuvo.
Nelaimės išvengęs ketvirtasis jaunuolis nenori palaikyti jokių ryšių su žuvusiųjų artimaisiais.
„Šis žmogus davė parodymus darbdavio naudai. Nežinau, kodėl. Mes nežinome, kas ten įvyko. Gali būti, kad jis kaip nors prisidėjęs prie nelaimės“, – liūdnai atsiduso žuvusio Roberto Radavičiaus (24 m.) motina Sonata Radavičienė.
Moteris nusivylusi Lietuvos pareigūnais, kurie esą tik skėsčiojo rankomis aiškindami, kad nieko negali imtis, nes tragedija įvyko Švedijoje.
Gaisravietėje – kūnų dalys
Apie tai, kad sūnus žuvo liepnose, S.Radavičienė sužinojo iš kito žuvusiojo artimųjų.
Nei darbdavys, nei Švedijos pareigūnai su ja dar nebuvo susisiekę.
„Mums leido nuvykti į gaisro vietą – norėjome uždegti žvakutę.
Pamatėme, kad gaisro vietoje tebėra likusių kūnų dalių.
Iškvietėme policiją, atvykę pareigūnai mus suskubo raminti ir pažadėjo, kad viskas bus surinkta“, – prisiminė moteris.
Tačiau kitą dieną nuvykusi į vietą S.Radavičienė išvydo tokį pat vaizdą – besimėtančias kūnų dalis. Vėl iškviesti Švedijos pareigūnai pažadėjo, kad bus atliktas tyrimas, o neatsakingai savo darbą atlikę asmenys nubausti.
„Po poros savaičių sulaukiau atsakymo: tyrimas dėl gaisro nebus atliekamas.
Mums buvo paaiškinta, kad nėra ko tirti, palaikai sudegę. Kreipėmės į Švedijos prokurorus, bet skundas buvo atmestas.
Lietuvos ambasada Švedijoje mums nepadėjo niekuo – nebuvo pasiūlyta jokia pagalba.
Kai grįžome namo, supratome, kad apie šį įvykį niekas Lietuvoje nežinojo, o vietinė švedų žiniasklaida parašė, kad „žuvo kažkokie čigonai“, – pasakojo žuvusiojo motina.
Sulaukė tik sūnaus pelenų
Po trijų mėnesių šeima sulaukė tik urnos su R.Radavičiaus pelenais, bet iki šiol nežino, kaip iš tiesų žuvo 25-ojo gimtadienio nesulaukęs jaunuolis.
Buvo pažadėta, kad tyrimas bus perduotas Lietuvos pareigūnams, – jie turėtų apklausti gyvą likusį darbininką, bet to nebuvo padaryta.
„Sūnus dirbo Lietuvos įmonėje, todėl ji yra atsakinga už darbo sąlygas. Valstybinėje darbo inspekcijoje (VDI) buvo sudaryta komisija, kuri turėjo ištirti įvykį.
Tačiau „Vytl“ užpylė VDI įvairiais pareiškimais, esą trukdomas įmonės darbas, jos atstovai nevyko į susitikimus.
Situacija buvo absurdiška“, – pasakojo S.Radavičienė.
Bylai pritrūko įrodymų
VDI komisija nustatė, kad siunčiantis darbuotojus į komandiruotę darbdavys privalo užtikrinti darbo ir gyvenimo sąlygas.
„Buvo įrodyta, kad sudegęs vagonėlis stovėjo darbo vietoje, kuri sutapo ir su gyvenamąja. VDI nurodė ne vieną pažeidimą. Medžiaga dėl „Vytl“ buvo perduota ikiteisminiam tyrimui. Bet tyrimas buvo nutrauktas, nes baudžiamajai bylai iškelti pritrūko įrodymų“, – sakė S.Radavičienė.
Šį sprendimą VDI apskundė prokuratūrai, bet ji paliko galioti ankstesnį sprendimą.
Taip pasielgė ir skundą gavusi Generalinė prokuratūra.
Įmonei tik buvo skirta administracinė bauda už tai, kad nebuvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos, nesilaikyta saugumo reikalavimų.
Pateikė priešieškinį
Tuomet S.Radavičienė ir dar vieno per gaisrą žuvusio jaunuolio motina teismui pateikė civilinį ieškinį dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Bet „Vytl“ pateikė priešieškinį, kad artimieji atlygintų daugiau nei 55 tūkstančių eurų žalą, kurią įmonė esą patyrė dėl to, kad artimieji po nelaimės bendravo su žiniasklaida. Šis skundas buvo atmestas.
S.Radavičienės teigimu, „Vytl“ net reikalavo, kad teismas įpareigotų ją atidaryti depozitinę sąskaitą, į kurią būtų įneštos lėšos, kad bendrovė galėtų toliau bylinėtis su žuvusiųjų artimaisiais.
Po šio įvykio VDI išsiuntė Seimo Žmogaus teisių komitetui raštą, kuriuo siūlyta priimti įstatymų pataisas, kad ateityje būtų galima išvengti piktnaudžiavimo teisės aktais.
Bet Seimo tas raštas, atrodo, nesudomino.
Tyrėjams – kliūčių ruožas
„Tai buvo labai liūdna istorija. Bandėme atlikti tyrimą visais įmanomais būdais. Bet įmonė iš pradžių visai nebendradarbiavo su VDI, neteikė parodymų, duomenų, sutarčių. Todėl tyrimas buvo labai komplikuotas.
Švedijoje taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau tos šalies institucijos vadovavosi bylos paslaptimi, nenorėjo pateikti visų dokumentų.
Mus labai nustebino, o tiksliau, nuvylė tai, kad per gaisrą likęs gyvas žmogus Darbo inspekcijai neteikė jokių parodymų, o priversti jo negalėjome.
Negana to, teko įveikti tikrą teismų maratoną, nes įmonė, kurioje dirbo žuvusieji, kiekvieną mūsų veiksmą skundė teismui“, – kalbėjo vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius.
Anot pareigūno, tik pagaliau gavus medžiagą iš Švedijos nelaimėlius įdarbinusi įmonė pradėjo su VDI bendradarbiauti.
„Specialistai konstatavo, kad darbdavio įvardyta poilsio vieta sutapo ir su darbo organizavimo vieta. Todėl pripažinome, kad darbdavys buvo atsakingas už žmonių saugumą. Tai buvo esminė VDI išvada ginant aukų ir nukentėjusiųjų interesą“, – sakė J.Gricius.
Turėjo priekaištų darbdaviui
VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vedėjas Saulius Balčiūnas aiškino, jog nebuvo nustatyta, kad įvykį būtų galima pripažinti nelaimingu atsitikimu: „Turi būti arba dviejų dalykų sutaptis – nelaimė įvyko darbo vietoje ir darbo laiku, arba ją sukėlė darbuotojas vykdydamas savo funkcijas.“
Anot inspektoriaus, nelaimė įvyko ne darbo laiku, nedirbant, bet darbo vietoje, nes vagonėliai stovėjo karjero teritorijoje.
Lietuviai gamino tam tikrus atitvarus, saugančius kelią nuo griūčių, – į vielos konteinerius skaldykloje buvo prikraunama akmenų.
Darbininkai ilsėjosi po darbo dienos. Nors vagonėlyje buvo viryklė, nebuvo įrengta priešgaisrinė signalizacija, nebuvo vandens, todėl kilus gaisrui nebuvo kaip jo užgesinti.
S.Balčiūno teigimu, vagonėlis neatitiko keliamų reikalavimų patalpoms, kuriomis darbdavys privalo aprūpinti vykstantį į komandiruotę darbuotoją.
Išdėstė savo versiją
„Nelaimė įvyko ne įmonės teritorijoje, taigi įmonė niekuo dėta. Žmonės žuvo naktį iš šeštadienio į sekmadienį, buvo apsvaigę nuo alkoholio. Tai parodė tyrimai“, – „Lietuvos rytui“ aiškino uždarosios akcinės bendrovės „Vytl“ vadovas Vytautas Alšauskas ir pridūrė, jog iš šios istorijos bandoma pūsti burbulą.
Darbdavio teigimu, jo nekaltumą įrodo visi bylos dokumentai, atlikti tyrimai ir Švedijos atsakingų institucijų surinkta medžiaga: „Žmonės laisvalaikio metu būdami apsvaigę nuo alkoholio įplieskė gaisrą ir sudegė patys.“
Paklaustas, kodėl neskundė galutinių VDI tyrimo išvadų, verslininkas sakė, jog buvo išvykęs ir praleido skundo pateikimo terminą. Anot jo, VDI komisija nustatė, kad „Vytl“ nieko nepažeidė.
V.Alšauskas taip pat neigė, kad jauni vyrai gyveno galbūt tam nepritaikytose patalpose: „Kaip gali lietuviai nustatyti, kaip ten buvo? Juk ten viskas sudegę. Aplinkybes nustatė atsakingos Švedijos institucijos. Jų dokumentuose rašoma, kad viskas buvo tvarkinga.“
Neigia trukdęs tyrimui
Priminus VDI specialistų pastabas, kad darbdavys tinkamai nekontroliavo darbuotojų, V.Alšauskas ėmė dėstyti: „Ką aš galiu padaryti? Padėti pagalvę, jei eini miegoti?
Gyvenamųjų vietų buvo ne viena. Jos buvo tvarkingos – ten gyveno ir švedų, ir lietuvių.“
Paklaustas, kokios tikisi šios istorijos baigties, bendrovės vadovas buvo lakoniškas: „Tiesos. Tos, kurią įrodė visos Švedijos instancijos – prokuratūra, darbo inspekcija, kriminalistai. Jaučiuosi visai nekaltas, nieko bloga nepadaręs.“
Negana to, V.Alšauskas piktinosi Lietuvos institucijų darbu: „VDI gavo visus dokumentus iš Švedijos, pusę metų juos slėpė, o man norėjo iškelti baudžiamąją bylą už dokumentų, kurių aš neturiu, slėpimą. Pats turėjau vykti į Švediją ir atvežti tuos dokumentus.“
„Vytl“ vadovas neigė trukdęs nelaimės tyrimui, tiesa, pripažino, jog ne visada nuvykdavo pas tyrėjus jų kviečiamas, nes būdavo komandiruotėse.
„Lietuvos ryto“ paklaustas, ar po nelaimės Švedijoje jam yra tekę bendrauti su žuvusiųjų šeimomis, V.Alšauskas tvirtino, jog su juo nelabai kas nori bendrauti.
Seimo narys prakalbo apie vergovę
Šią istoriją gerai žino ir Seimo narys Žygimantas Pavilionis.
„Kai pradėjome analizuoti situaciją, pamatėme, kad Lietuvoje yra daug įdarbinimo įmonių, kurios neturi licencijų – dirba kas nori ir kaip nori. Žinoma, dalis jų patikimos, bet yra ir visai negarbingų.
Įmonės, kurios darbuotojus veža į užsienį, turėtų būti labiau kontroliuojamos. Vergų išvežimas iš Lietuvos yra tragedija. Kai kurios tokio pobūdžio įmonės per metus iš Lietuvos išveža maždaug 20 tūkst. žmonių“, – kalbėjo politikas.
Kalbėdamas apie tragediją Švedijoje parlamentaras svarstė, kad ten žmonės buvo įkurdinti galbūt gyventi nepritaikytose patalpose.
