Apie artėjančią Dainų šventę „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Marius Jančius kalbėjosi su Nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskiene, Dainų šventės kulminacijos Dainų dienos režisieriumi Daliumi Abariu bei kompozitoriumi Laimiu Vilkončiumi.
– Ponia Šatkauskiene, gal galite pasakyti apie nelemtas kainas. Kodėl jos padidėjo? Žmonės piktinasi ir sako: šimtmetis, tai gal po 100 eurų tada imkit?
– (V.Šatkauskienė) Kodėl gi ne. Jeigu yra Lietuvoje tikrai turtingų žmonių, kurie gali paremti Dainų šventę, būti jos mecenatais, o tokių žmonių tikrai yra. Ir norinčių paremti Dainų šventę didesnėmis kainomis, brangesniais bilietais irgi yra. Tikrai tai labai puikus dalykas. Bet kainų spektras Dainų šventės renginiams yra tikrai labai platus. 80 eurų, didžioji kaina yra tik Šokių dienos renginiui. Tas renginys yra nedidelėje stadiono teritorijoje, kur daug žmonių netelpa. Tas, kas ateis ir sumokės 80 eurų tikrai nuoširdžiai prisidės prie šio renginio. Bet dieninis koncertas – jo didžiausia kaina yra tik 40 eurų.
– Kiek jūs gaunate valstybės finansavimo iš biudžeto ir kiek dar trūksta?
– (V.Šatkauskienė) 2,9 mln. yra valstybės finansavimas, bet žmonėms reikia aiškiai pasakyti, kad tai nėra meninių programų lėšos. 2 mln. ir daugiau sudaro dalyvių atvežimas ir pamaitinimas. Dalyvių yra 36 tūkst. Tiek žmonių iš visos Lietuvos atvažiuoja sukurti šį didelį reginį. Jiems tie pinigai ir yra skirti – apmokėti pamaitinimo ir ganėtinai vargingo gyvenimo ir transporto lėšas.
– Jeigu toks vargingas biudžetas, ką jūs ten mums parodysite? Jums bus sunku dirbti.
– (D.Abaris) Mes turėtume galvoti apie tai, kad Dainų šventė pati iš savęs yra tikrai didelis renginys. Ypatingai Dainų dienos, finalinės dienos, kai susirenka vienas didžiausių skaičių atlikėjų, 12-15 tūkst. žmonių, kurie dainuoja. Ar reikalinga kažkokių papildomų šou elementų ar dalykų, kad tai patobulinti? Pats įspūdis, dainavimas jau yra unikalu. Ne veltui tai įtraukta į UNESCO.
– Siurpriziukų žiūrovams vis tiek turėsite?
– (D.Abaris) Be abejo. Darome nuo techninių dalykų, kas irgi šiais laikais kainuoja nemažai. Tie žmonės, kurie nusiperka bilietus ir sėdi vietose, parteryje arčiau scenos, jiems yra patogumas. Tie, kurie be bilietų gali žiūrėti, mes jiems irgi suteikiame visokeriopą galimybę matyti ir girdėti – tai garso užlaikymo juostos, ekranų sistemos, kas padės geriau ištransliuoti pačias dainas ir dainų temą.
– Ponia Šatkauskiene, Seimo Kultūros komiteto vadovas Ramūnas Karbauskis prieš pusę metų stebėjosi, kodėl šimtmečio Dainų šventė nevyksta kiekviename kaime. Jis kvietė surengti didžiulius koncertus visoje Lietuvoje, tą patį vėliau kartojo jūsų vadovas, Nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa. Bus koncertai visoje Lietuvoje?
– (V.Šatkauskienė) Jie vyksta nuolat. Dar leiskit pasakyti, kad 9 renginiai apskritai yra nemokami. Tikrai nereikia pirkti bilietų. Visi laukiami ir Folkloro dienoje, Teatro dienoje, eitynėse, „Roko operoje“. Yra tikrai daug puikiausių renginių.
– Pone Abariau, jūs turite patirties, dirbdamas su pelningiausiais, didžiausiais Lietuvos atlikėjais. Kokią jūs savo funkciją matote šiame renginyje?
– (D.Abaris) Dideli, masiniai renginiai turi savo specifiką. Kiekvienam renginių režisieriui yra tam tikras didelis iššūkis ir išbandymas prisiliesti prie tokio tipo renginio. Valdyti mases, suvokti jų veikimo principą, kaip pakeisti tam tikru momentu tokį skaičių žmonių, kaip visa tai įvykdyti, kad žiūrovui nebūtų labai ilgos pauzės ar jas užpildyti. Tai nėra taip paprasta. Todėl gal yra didelis iššūkis dirbti su tokio tipo renginiu. Tai turbūt yra didžiausias, masiškiausias renginys Baltijos šalyse.
Labai gerai visos Dainų šventės kulminaciją atspindi ir pats šūkis „Vardan tos..“ ir būtent Dainų dainos „Vienybė težydi“. Kalbant apie tai, ar tą vienybę mes labiau pasiektume padarydami atskirus koncertėlius kaimeliuose, ar visi, suvažiuodami į vieną vietą, turbūt kaip Sąjūdžio laikais, kai visi skanduodavome „Lietuva, Lietuva“. Tai būdavo tam tikras jausmas. Dėl to turbūt ir susirenka tokia masė žmonių, kad pajusti vienybės jausmą ir būtent vainikavimas visos Dainų šventės himnu.
– Trečia dalis baigiasi taip: Linas Adomaitis, Gytis Paškevičius, Andrius Mamontovas, o finalas – „Lietuva brangi“, „Tautiška giesmė“ ir Gintauto Abariaus „Dieve laimink Lietuvą“.
– (D.Abaris) Bet visa kulminacija, be abejo, yra himnas, kai visas pasaulis, visi pasaulio lietuviai, mes galvojame, kad 4 milijonai, giedos tuo pat metu.
– Pone Vilkončiau, jūs ilgus metus Dainų šventėse esate vienas populiariausių kompozitorių. Nepaisant to, jūs turite priekaištų dėl švenčių rengimo. Kas kliūva ir ką siūlote, maestro?
– (L.Vilkončius) Ne tiek priekaištų, kiek labai didelio susirūpinimo turiu. Aš nenoriu pateikti kažkokių priekaištų konkrečioms institucijoms arba personalijoms, bet pakalbėti apie tai, kas mus visus jaudina kitu, globaliu kampu. Mūsų Dainų šventės yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Jos įtrauktos ne šiaip sau, o todėl, kad jos visiškai unikalios. Pasaulyje daugiau analogų nėra, kad 10-15 tūkst. žmonių sustotų į vieną chorą ir dainuotų kelias valandas specialiai parengtą repertuarą. Bet tuo pačiu mes žinome, kad jeigu tai yra unikalu, tai pasaulyje yra dešimtys tūkstančių, jei ne daugiau, kultūros turistų, kurie keliauja į kitą svieto galą, mokėdami didelius pinigus tam, kad pamatytų tai, kas yra unikalu, ko niekur kitur nepamatysi. Todėl aš skatinu šventės organizatorius ir save patį atsakyti į tokį klausimą: ką mes darome ne taip, kad kas ketveri metai liepos mėnesį į Lietuvą nesuplūsta turistai. Kas yra mūsų šventėse ne tokio?
– Gal viskas labai trivialu, maestro? Mažas finansavimas. Būtų didesnis, būtų profesionalų, kuriuos galima nusamdyti ir kurie žinią paskleistų.
– (L.Vilkončius) Iš dalies taip. Yra labai daug visokių aplinkybių, kurios apsunkina. Ir noro trūksta, ir finansavimo trūksta. Bet vadybos mokslas moko, kad kai atsiduri tokioje situacijoje, kad trūksta noro, pinigų, suinteresuotumo, motyvacijos, netgi talento, tada turi pradėti galvoti: o kaip aš turiu elgtis, kai yra tokios sąlygos? Vis tiek reikia ieškoti išeičių arba atsisakyti Dainų švenčių, ko niekas nenori ir aš atsiimu tuos žodžius. Mane paskatino tai minčiai neseniai, prieš kelis mėnesius per visus televizijos kanalus parodytas reportažas apie tai, kaip kažkokioje valstybėje susirinko 10 tūkst. vyrų, jie susėdo didelėje aikštėje ir dainavo savo ritualinę dainą. Dainavo jie žymiai prasčiau nei mūsų Dainų švenčių chorai, tačiau jie labai sinchroniškai darė pakankamai sudėtingus judesius. Tai buvo nuostabu, visas pasaulis susidomėjo.
O kodėl mūsų šventės nieko nestebina? Kitas aspektas, aš, kaip autorius, esu susirūpinęs, ir manau ne aš vienas, repertuarine politika. Kiekvienai šventei sudaroma nauja meno taryba, kuriai aš neturiu priekaištų ir neabejoju tų žmonių kompetencija, geranoriškumu ir atsidavimu savo darbui, tačiau pas mus yra toks žanras: aikščių koncertai, kurie didelių valstybinių švenčių metu vyksta aikštėse. Ten yra viskas aišku, visame pasaulyje jos tokios. Dažniausiai kviečiami populiariausi po muzikos dainininkai, jie dainuoja populiariausias dainas taip, kad visa susirinkusi minia gali kartu dainuoti, moka žodžius, melodijas. Mane neramina tai, kad į Dainų šventes, gal siekiant daugiau pritraukti žiūrovų, sudominti labiau ir dainuojančius, aikščių švenčių estetikos įsiveržimo vis daugiau. Mes vis daugiau pop muzikos ten dainuojame.
– Jūs labai rizikuojate, maestro. Turbūt mažumai žmonių patiks tai, ką pasakėte. Juk taip smagu susikabinus dainuoti „3 milijonus“. O jūs sakote, kad tai nėra gerai.
– (L.Vilkončius) Aš jausčiausi daug neramesnis, jei pats nebūčiau pop muzikos kompozitorius, jeigu tą muziką niekinčiau ir sakyčiau, kad yra aukštoji kultūra, o ten yra skirta prastai liaudžiai. Taip nėra, aš pats tą muziką kuriu. Bet aš matau, kad Dainų šventė yra specifinis renginys, sumanymas, ten turi būti specifinis repertuaras ir režisūra. Kad ji būtų išskirtinė, kad mes vežtumėmės pamatyti tai, ko mes niekur nematome kitur.
– Aukščiausio lygio profesionalumo?
– (L.Vilkončius) Be abejo, taip. Jeigu repertuarą meno taryba parenka maždaug per du metus įvykus Dainų šventei, tai du metus chorai gali mokytis. Per du metus galima išmokti net ir sudėtingesnius kūrinius. O kai ateini pas juos su pasiūlymu, kaip tarkim užsako man naują kūrinį ar iš senų renkasi ir aš sakau: aš turiu tokį sumanymą, gerą tekstą radau, aš padarysiu taip, kad kūrinys skambėtų tik šitai sudėčiai, kai yra 10 tūkst. dainininkų, orkestras. Kad padainuotų po vieną, tam tikrų kategorijų chorai. Ne, sako, jie to nesimokys, nes jiems reikia repertuaro, kurį jie dainuos ir po to koncertuose. Noro trūksta. Nėra noro.
– Ar mes pernelyg nerizikuojam? Vyrų chorų ir tai stinga, vyrų mišriuose choruose stinga. Mano teta dainuoja chore ir prieš praeitą Dainų šventę sako: per sudėtingas repertuaras, mums vyrų trūksta, nėra balsų. Jeigu eisime jūsų keliu, visi išsilakstys iš chorų.
– (L.Vilkončius) Taip, nenorės dainuoti nieko sudėtingo. Gerai, tvarkoje. Mes nenorim nieko sudėtingo, tada neturėkim pretenzijų tam, kas yra. Netgi tai, kad mes dabar su jumis šnekame, rodo, kad mes esame neramume. Kažkas yra negerai ir mes turėtume ieškoti, kas. Jeigu pradėsime vieni kitus kaltinti, kad jūs gal per mažai reklamuojate, aš gal per prastą muziką rašau, kažkas blogai organizuoja ar blogai parenka, mes užsikapstysime ir nerasime išeities. Mums reikia klausti patiems savęs, ką mes turime daryti kitaip. Akivaizdu, kad šventė turi būti kitokia. Kitoks sumanymas, kitokia režisūra, struktūra. Kažką mes turime daryti visai kitaip. Yra pavyzdžių pasaulyje, kai šito žanro muzika yra dainuojama – tarkim mūsų broliukai latviai tam tikra prasme yra suradę tokius dalykus. Tai yra unikalu. Linksma žiūrėti, minia negali kartu padainuoti, bet tai taip įdomu pažiūrėti.
– Linksma žiūrėti, bet tai nėra supopsinimas. Kažkoks aukso vidurys?
– (L.Vilkončius) Taip. Liaudiška muzika, tautinės muzikos pagrindu padaryta, bet yra paišdykavimų, choristai atsisuka vienas į kitą ir labai sudėtingai vienas su kitu ploja. Tą reikia surepetuoti. Kai ateini čia, jis sako: ne, neturėsim laiko, turim tik dvi repeticijas. O kodėl neturim? Mažas finansavimas. O kodėl honoraras toks mažas? Nėra pinigų. Aš turiu gal ne priekaištų, aš vis mažiau randu motyvacijos kurti muziką Dainų šventėms. Čia ir pasidaro tai, kad yra nenoras iš daugelio. Choras nenori persimokyti, kažkas nenori finansuoti, kažkas nenori ateiti žiūrėti. Pažiūrėkime į moksleivių Dainų šventes. Kriauklėje yra vaikų daugiau negu susirenka žiūrovų. Turint galvoje, kad ten yra močiutės, seneliai, dėdės, tetos, broliukai, sesutės. Jeigu dar juos patraukti į šalį, ten apskritai būtų liūdna. Dovanokite, aš keliu eretišką klausimą. Ar dar yra Lietuvoje kam tos šventės reikalingos? Ar tokių yra? Tas nenori, anas negali.
– Arba žiūrėkime kardinaliai – verskime pelkę upe.
– (L.Vilkončius) Be abejo. Reikia didelės srovės. Reikia mums pagalvoti, ką turime daryti tokio, kad į mūsų šventes pasaulio kultūros turistai pradėtų plūsti, kaip jie važiuoja pasižiūrėti ko nors.
– Ir kad mes dalyvautume žinodami, kad ne popse dalyvaujame, o aukšto meninio lygmens renginyje?
– (L.Vilkončius) Tegul ir popse. Blogų žanrų nėra, yra blogi pavyzdžiai. Kad tai būtų padaryta meistriškai, o ne tik kad mes kartu paskanduojame.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
