Naują mokytojų apmokėjimo sistemą planuojama pradėti diegti nuo ateinančių mokslo metų pradžios ir baigti kitąmet iki rugsėjo 1-osios. Kitos pedagogų profesinės sąjungos tam pritaria, išskyrus LŠDPS, kuri mano, kad reformai nepasirengta, ji vykdoma labai skubotai, neatsakius į daugybę neaiškių klausimų.
Atidėti šią reformą – ne vienintelis LŠDPS siekis. Dar reikalaujama 20 proc. pakelti pedagogų ir ugdymo įstaigose dirbančių nepedagoginių specialistų algas, mažinti vaikų skaičių darželių grupėse ir mokyklų klasėse, kolektyvine sutartimi įtvirtinti aiškius ir konkrečius mokytojų darbo apmokėjimo principus.
Tuo metu valdžia žada, kad nauja mokytojų darbo atlyginimo tvarka leis jiems algas padidinti būtent 20 proc. ir 2019 metais jų atlyginimų vidurkis viršys 1000 eurų. Tad kodėl rengiamas streikas?
Matyt, dalis pedagogų netiki valdžios pažadais, todėl LŠDPS reikalauja konkrečiau ir aiškiau įsipareigoti padidinti algas – ir ne tiktai mokytojams, bet ir visiems švietimo sistemos darbuotojams.
Nuogąstaujama, kad mokyklos realiai gali ir nesulaukti didesnio finansavimo, nors Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) paskelbė, kad jau nuo šių metų rugsėjo papildomai skiriama 17,4 mln. eurų iki šiol neatlygintam mokytojų darbui, kuris galės būti įtrauktas į etato krūvį, apmokėti, o iš viso etatiniam apmokėjimo modeliui bus skirta 95 mln. eurų.
Bet LŠDPS mano, kad pinigai gali būti tik tariamai pridėti sutaupius lėšų optimizuojant mokyklų tinklą, mažinant klasių skaičių, kartu atleidžiant dalį mokytojų, todėl siekia, kad būtų didinama švietimui skiriama šalies bendrojo vidaus produkto dalis.
Negana to, teigiama, kad reforma vykdoma ne dėl geresnės švietimo kokybės, o tik norima spręsti finansines problemas – sutaupyti pinigų.
Šios profesinės sąjungos atstovai įžvelgia galimą žalą mokymo lygiui, jei bus leidžiama, kaip numato ŠMM, mokytojams vesti ne tik savo specialybės, bet ir kitų artimų dalykų pamokas, pavyzdžiui, matematikas galės mokyti ir fizikos ar chemijos.
Iš tiesų planuojama, kad jei kurio nors dalyko pamokų pristigs mokytojo etatui sudaryti, jam bus leidžiama mokyti ir jo specialybei artimų mokslų. Ar tai reiškia, kad mokiniai bus mokomi prasčiau?
Ko gero, taip gali nutikti, bet pavojaus nevertėtų perdėti – žadama šiems mokytojams rengti kvalifikacijos kėlimo kursus, tam numatoma ir lėšų.
Be to, šiuolaikinis mokymas pabrėžia dėstomų dalykų integracijos svarbą, aukštosiose mokyklose mokytojams, be jų specialybės, jau suteikiama artimų jai sričių žinių. Ketinama netgi rengti ne tik vieno, bet ir 2–3 dalykų mokytojus.
Matyt, nedidelėse mokyklose dirbantiems mokytojams tai leis lengviau sudaryti etatui būtiną darbo krūvį.
Bet taip iš tiesų ieškoma būdų, kaip padėti pedagogams, o ne pagerinti mokymo kokybę.
Žinoma, nesukūrus pedagogus tenkinančių darbo sąlygų neįmanoma tikėtis ir gero mokymo lygio.
Todėl nors etatinis jų darbo apmokėjimas ir nesprendžia visų problemų, gali suteikti mokykloms, ypač regionuose, daugiau stabilumo, sudaryti sąlygas mokytojams uždirbti šiek tiek daugiau.
Etatiniu apmokėjimu siekiama ir pedagogo profesiją padaryti patrauklesnę jaunimui.
Juk pradedantiems mokytojams labiausiai ir trūksta pamokų, o nauja tvarka numato, kad jų etatas galės būti sudarytas iš mažesnio kontaktinių valandų skaičiaus, daugiau laiko skiriant papildomai veiklai mokykloje.
Tai turėtų garantuoti jauniems mokytojams didesnį uždarbį. Bet ar to pakaks, kad pedagogo profesija taptų prestižinė?
Be to, vien sulipdžius pedagogams etatus ir daugiau jiems mokant mokyklos nebūtinai ims geriau ugdyti mokinius.
Jau ne pirmus metus skamba pavojaus varpai, kad moksleivių ir abiturientų žinių lygis ne tik negerėja, bet ir tolydžio smunka.
Aišku, yra ir labai gerai savo auklėtinius parengiančių mokyklų, bet jos įsikūrusios dideliuose miestuose, kelios netgi atsirenka gabiausius vaikus, o daugelis laviruoja tarp prasto ir vidutinio lygio.
Todėl net 36 proc. moksleivių jų tėvai samdo korepetitorius, daug vaikų keičia mokyklas ieškodami geresnių mokymosi sąlygų.
Daugybėje mokyklų vis dar labiau rūpinamasi mokinių skaičiumi, o ne jų mokymo kokybe, klasėse pašlijusi disciplina, 48 proc. moksleivių skundžiasi, kad per pamokas nedarbinga atmosera, mokytojai orientuojasi tik į vidutiniškai besimokančius, o gabiems neskiria papildomo dėmesio.
Ar čia gali ką nors pakeisti etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis? Tikėtis greitų permainų būtų naivu.
Vis dėlto dabar mokinio krepšelį iš esmės keičia klasės krepšelio principas, todėl mokyklos gal bus mažiau suinteresuotos išlaikyti nedrausmingus, nesimokančius, kitiems mokytis trukdančius mokinius ir galės labiau rūpintis mokymo kokybe.
Kita vertus, vien lankstesnės ar dosnesnės mokytojų apmokėjimo tvarkos tikrai nepakaks mokyklų ligoms išgydyti. Tai turėtų būti tik pirmas žingsnis tobulinant visą švietimo sistemą.
