Jau greitai bus 30 metų, kai Lietuvos vadovai žada pagerinti susisiekimą su Rusne. Kasmet televizijos ekranuose stebime amfibijų baletą vandeniu užlietuose plotuose ir pūškuojantį traktoriuką, tempiantį priekaboje ir valdininko automobilį. Ar Rusnės gyventojų viltys vėl neliks tik popieriuje?
Girdžiu paaiškinimą: jeigu pažadėta, bus padaryta, jei užsitęs, vadinasi, valstybėje atsirado svarbesnių reikalų. Tai ir yra jau tradicinis pažadų netesėjimo pateisinimas.
Lietuvos vyriausybės viena paskui kitą žadėjo, kad pavasarį ir rudenį nebereikės keltis per užlietą kelią sovietinių laikų priemonėmis, ir per daugelį metų nė piršto nepajudino. Kokie svarbesni dalykai vis nustumia į šalį visiškai nesudėtingo ir ne itin brangiai padaromo projekto įgyvendinimą?
Pažado politikoje įvykdymas žmonėms dažnai svarbiau nei pats rezultatas. Pasaulinė demokratijos praktika kupina didesnių ir mažesnių, bet žmonėms reikšmingų pavyzdžių. Įsipareigojimus vykdyti svarbu net tada, kai pažadai rinkimų kampanijos metu paberiami paskubomis.
Antai dar kandidatuodamas į prezidentus D.Trumpas pažadėjo perkelti JAV ambasadą į Jeruzalę. Ir perkėlė. Nors tiek anksčiau, tiek dabar nesunku buvo prognozuoti pasipriešinimą ir net kruvinus susirėmimus.
JAV neįvykdyti politikų pažadai prisimenami ilgai. Nežinia, ar realu buvo B.Obamai uždaryti Gvantanamo kalėjimą, bet priekaištas jam dėl to liko.
A.Merkel pažadėjo Vokietijos verslininkams užbaigti „Nord Stream-2“ projektą, nors kitos ES valstybės yra prieš, net agituoja JAV prezidentą perkalbėti kanclerę pakeisti nuomonę. Bet išmintinga kanclerė daro savo, nors visi mato, kaip ji stengiasi surasti ir dujotiekio kritikams priimtiną paaiškinimą.
Vakarietiškos demokratijos tradicijos politikai gerbia rinkėjų valią ir laikosi duoto žodžio, net jeigu pasikeitusios aplinkybės skatintų keisti poziciją. Nacionaliniai interesai dabar svarbesni ir už bendrą sutarimą.
Daugeliui Jungtinės Karalystės politikų nepatinka „Brexit“, tačiau niekas neskatina nepaisyti savo nuostatose susipainiojusių rinkėjų sprendimo.
Savaime suprantama, politikų duodami pažadai yra nevienodo lygio ir dėl objektyvių priežasčių ne visada įgyvendinami. Rinkėjai naujas aplinkybes supranta, todėl savo išrinktųjų dėl neatliktų darbų nekritikuoja.
Tų valstybių vyriausybės, kurios visuotinės ekonominės krizės metu ėmėsi drakoniškų taupymo priemonių, gyventojų nebuvo pasmerktos ir net morališkai palaikytos. Labiausiai pažadų hierarchijoje rinkėjai įsimena moralinius renkamųjų įsipareigojimus, pažadą visada sakyti tiesą ir pirmiausia apie save.
Ėmęs stebėti vis dar tebesitęsiantį tyrimą dėl Rusijos pėdsako JAV prezidento rinkimuose, maniau, jog tai demokratų apmaudo dėl pralaimėjimo rezultatas, kerštas netikėtai laimėjusiam į cirko artistus nurašytam kandidatui.
Dabar situacija atrodo kitaip: labai svarbu ne tik aukštų pareigūnų melavimas, bet ir tiesos nutylėjimai. Iš pirmo žvilgsnio smulkmeniški priekabiavimai bendrame demokratijos proceso kontekste nėra beprasmiai.
Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje politikų didelių pastangų laikytis duoto žodžio ar pažado nėra. Taip pat negalima teigti, jog pasibaigus rinkimų kampanijai ir politikams stojus prie didesnio ar mažesnio valdžios vairo daroma, kas į galvą šauna, pamiršus, apie ką kalbėta ir kas žadėta.
Formavosi dvejopas požiūris. Skelbiama, jog rinkėjų valia šventa ir besąlygiškai vykdoma, o kita vertus, negarsiai galvojama, jog visuomenė demokratijai dar ne visiškai subrendusi, todėl politinis elitas geriau žinąs, ką daryti.
Ryškus pavyzdys – referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Iki šiol nemažai politikų mano, jog balsavusieji prieš buvo naivuoliai, apgauti ir paveikti „priešiškų“ Lietuvai jėgų. Kadangi referendumas – patariamasis, esą nereikia šios temos išmesti iš Lietuvos valstybės raidos darbotvarkės, o palankesnėms politinėms aplinkybėms susiklosčius naujos atominės elektrinės idėją būtina vėl atgaivinti.
Visuomenė jaučia slaptą skeptišką politikų požiūrį į save ir atsimoka tuo pačiu – grūda partijas į reitingų apačią. Jeigu būtų giliau tiriamos priežastys, kodėl gyventojai nemėgsta partijų, didįjį atsakymų procentą sudarytų politikų pažadų netesėjimas ir kartu nepagarba piliečių valiai.
Keista, bet būtent dėl nedarymo, kas pažadėta, partijos net pačios susinaikina. Pavyzdžiui, socialdemokratai (dar nesuskilę) galėjo be didelių pastangų įvesti progresinius mokesčius ir būtų turėję didelį visuomenės palaikymą. Kažkodėl to nepadarė. Žmonės pradėjo įtarti, jog dėl savanaudiškų interesų grupių poveikio.
Liberalų sąjūdis, televizoriaus ekrane matytas spardantis užrašą „korupcija“, neįvykdė pažado, o kartu suspardė ir tikėjimą moderniausia politine jėga.
Pasitikėjimo rinkėjais šaką po savimi įnirtingai pjauna ir valstiečiai. Moralinio niuanso, pažado ir įsipareigojimo rinkėjams sakyti tiesą ir apie save svorio valstiečių vadovai vis dar nepajuto. Jie be reikalo viliasi, jog „tiesos sakymas“ vienoje „pažymoje“ karstu užguls politinius kaimynus.
Yra dar šansas S.Skverneliui skubiai sutvarkyti kelią į Rusnę, pačiam užvažiuoti ant aukščiausios estakados vietos ir pareikšti: ką žadėjau, tą ir padariau. Realizavus kad ir menką projektą, padidės tikėjimas, jog seksis ir didesni, strateginiai, darbai.
