Europarlamentaras Z. Balčytis: Lietuva gali turėti kelis auksinius kiaušinius

Europos Komisija (EK) paskelbė pirminį 2021-2027 metų finansinio laikotarpio biudžeto projektą. Lietuvai tikriausiai teks jau kiek mažesnė nei šiuo finansiniu laikotarpiu struktūrinių fondų parama, bet mūšis dėl europinių pinigų tik prasideda.

Z.Balčytis.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Z.Balčytis.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

„Lietuvos rytas“

2018-05-21 16:27, atnaujinta 2018-05-21 16:36

Negana to, vis daugiau požymių, kad artėja rimtų Europos Sąjungos reformų metas. Apie tai pastarojoje Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje Strasbūre vėl kalbėjo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.

Ar jau aišku, kokiam Bendrijos ateities scenarijui pritars Lietuva?

Ar jums nesusidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai per mažai domisi EP svarstomais klausimais ir dažnai nė neturi nuomonės, kokios pozicijos turėtų laikytis mūsų šalis? – „Lietuvos rytas“ paklausė europarlamentaro Zigmanto Balčyčio.

– Norėtųsi daugiau dėmesio, nors sukurta ryšių su ES sistema ir veikia. Visus klausimus, kurie aptariami EP, turi apsvarstyti ir Seimo Europos reikalų komitetas, bet tai mažai viešinama.

Dabar Europai labai svarbus laikotarpis – po daugelio metų kalbų Bendrija, atrodo, subrendo pokyčiams. Mat britams pasitraukus, ES liks 27 valstybės, kurios smarkiai skiriasi – tiek ekonomikos lygiu, tiek tikslais, tiek požiūriu, kaip jų reikėtų siekti. Suderinti šalių pozicijas labai nelengva.

Maždaug prieš 2-3 metus labai išaugo euroskeptikų populiarumas ir ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir ES kūrusioje, labai pažangioje Prancūzijoje. Prisipažinsiu: mes, EP nariai, smarkiai baiminomės, kad tik šios šalies prezidente nebūtų išrinkta Marine Le Pen.

Tai buvo visiškai nepalankus laikas kalbėti apie Europą kaip vieningą bendrą darinį. Lietuva suvokė savo tikslus, daugeliui europinių sprendimų mes pritarėme, kai kuriuos net inicijavome, bet mūsų politikai savo šalies viešojoje erdvėje nelabai buvo linkę apie tai šnekėti.

Dabar, kai prancūzai savo prezidentu išrinko E.Macroną, ateina kitoks laikotarpis. Valdant ankstesniam prezidentui Francoisui Hollande'ui Prancūzijos politika buvo gerokai susilpnėjusi, bet ši šalis vėl susigrąžina lyderės pozicijas.

Angelai Merkel irgi pavyko susitarti su socialdemokratais dėl koalicijos, o tai garantuoja didžiausią indėlį į Bendrijos biudžetą įnešančios Vokietijos politikos stabilumą, todėl dabar stipriausios ES šalys gali imtis europinių reikalų.

Vokietijos ir Prancūzijos bendradarbiavimas stiprėja. Pastebiu, kad ir Baltijos šalių ryšiai tvirtėja – ėmėme drauge dalyvauti kai kuriuose tarptautiniuose forumuose ir laikytis bendros pozicijos. Tai labai svarbu, nes tokios mažos valstybės, kaip Lietuva, Latvija ir Estija, gali ką nors nuveikti tik kalbėdamas vienu balsu.

Jaučiasi, kad ES struktūros ir sprendimų mechanizmas ateityje turės keistis. Tai padaryti labai nelengva, bet politinės valios daugėja. E.Macronas tvirtai pareiškė, kad reikia reformuoti ES ir reformos vyks pirmiausia eurozonos erdvėje.

– Ar čia Lietuvos balsas turės kokios nors reikšmės?

– Lietuva viena paskutiniųjų įstojo į eurozoną, bet dabar tai bus ypač svarbu. Neabejoju, kad ateityje eurozonos valstybės turės savo bendrą biudžetą, finansų ministrą ir, ko gero, net ir parlamentą.

– Bet ar Lietuva jau pasirengusi šioms ir mūsų šalies gyvenimui didžiulę įtaką turėsiančioms permainoms?

– Tik dabar prasidėjo diskusijos apie gilesnę ES reformą. Tačiau neabejoju, kad Lietuvai reikėtų pritarti siūlomoms reformoms, nes mūsų šaliai jos bus naudingos. Juk būsime tarp 19 ekonominiu požiūriu stipriausių ES valstybių ir galėsime tarti savo žodį šiam klubui priiminėjant Europos ateitį lemsiančius sprendimus.

Neįsivedusios euro šalys bus tik stebėtojos. Jos irgi galės išsakyti savo nuomonę, bet sprendimų nepriiminės ir jų balsas nieko nelems. Tai galbūt skatins jas greičiau įsivesti eurą, taps savotiška spaudimo priemone.

Aišku, kai kurios šalys, ypač Lenkija, per 2009 metų krizę nemažai išpešė naudos, kad nėra įsivedusios euro ir galėjo lanksčiau prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Kai smuko zloto kursas, lenkai dempingavo savo produkcijos kainas ir jiems pavyko įsitvirtinti regione, o mes nemažai praradome ir pirmiausia žemės ūkio produktų sektoriuje.

– Tačiau euro zonos šalių klubui stiprinant integraciją, Lenkija atsidurtų lėtesniu žingsniu judančioje Europoje ir Lietuva, atrodo, nelinkusi pritarti tokiam scenarijui?

– E.Macronas apie tokį scenarijų prabilo tik prieš porą mėnesių. Dabar prasidės debatai.

Vidurio Europos šalys į Bendriją stojo turėdamos savų tikslų ir norėdamos sulaukti jiems paramos, siekdamos solidarumo. Lietuva to sulaukė – ES mus stipriai parėmė daugelyje mums svarbių ekonominės ir socialinės politikos sričių, pirmiausia paminėčiau energetiką, transporto infrastruktūrą.

Natūralu, kad mus parėmusios valstybės tikisi solidarumo ir iš mūsų, kai reikia spręsti joms itin svarbias problemas.

Lietuva kol kas laikosi pozicijos, kad liktų dabartinė ES struktūra, neskirstant šalių į glaudesnio ir mažiau glaudaus bendradarbiavimo grupes.

Bet jei tokie politikai, kaip E.Macronas, įtikins, jog daugiau naudos duos gilesnė integracija, kurią plėtotų bent dalis jai jau pasiruošusių valstybių, manau, galėtume ir persvarstyti savo požiūrį.

– E.Macronas kalba apie esmingą eurozonos sanglaudą – ne tik apie atskirą biudžetą, pagalbos sunkumų ištiktomis šalims mechanizmą ir finansų ministrą, bet net ir apie bendrus visai ES socialinius standartus. Tačiau Lietuvoje šie klausimai nesvarstomi.

Ar mūsų politikams rūpi tik savo kiemo reikalai?

– Iš tiesų Lietuvoje mažai domimasi ES politika, nes vyrauja nuomonė, kad Bendrijoje lyg ir viskas gerai ir nieko naujo nevyksta. Bet negalima atsieti Lietuvos ir ES.

Mūsų šalyje žmonės nėra patenkinti gyvenimu: nejaučia, kad atlyginimai augtų greičiau nei infliacija, didėtų pensijos ir socialinės išmokos.

Todėl tokie sumanymai, kaip minimalios visoms ES narėms privalomos socialinės garantijos – puikios idėjos, bet jų įgyvendinimas reikalautų didžiulių išlaidų. Tik tvarus ES ekonomikos ir konkurencingumo augimas leistų tikėtis, kad Bendrija pajėgs europinius socialinius standartus garantuoti visų jos šalių gyventojams.

Eurozonos valdymo reformomis norima padidinti jai priklausančių šalių konkurencingumą, susigrąžinti prarastas rinkas, nes nemažai anksčiau turėtų pozicijų, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje, buvo apleistos. Neišvengiamai ES bus priversta keistis, kad geriau prisitaikytų prie išaugusios konkurencijos sąlygų.

Aš pritarčiau požiūriui, kad visų ES valstybių neįmanoma įtikinti ryžtis glaudesniam bendradarbiavimui, todėl tikslinga pateikti pertvarkos modelį, kuriam pasirengusios šalys galėtų imti jį diegti, nelaukdamos, kol jį palaimins kitos Bendrijos narės.

– Tačiau pirmiausia Vidurio Europos šalyse daug baimės, kad stiprės Briuselio galios, augs didžiausių ES galybių – Vokietijos ir Prancūzijos – įtaka, o kitų ES narių suverenitetas nyks.

– Kai valstybės labiau integruojasi į bendrą politinę ir ekonominę erdvę stiprėja ne tik ES, bet ir kiekviena Bendrijos narė.

Juk išsaugodamos savo nepriklausomą politiką, bet veikdamos atskirai šalys gali būti visiškai silpnos globalaus pasaulio konkurencinėje kovoje, nepajėgti apginti savo interesų. Tuomet ko vertas tariamas savarankiškumas, kai vis viena turi šokti pagal kitų grojamą muziką, o pats negali būti orkestro dalis?

Juo labiau, kad nelabai ką Lietuva ir praranda vykdydama bendrą ES politiką. Mūsų šalis, kol nebuvo Bendrijos narė, daugiausia užsiėmė socialine politika, nes po nepriklausomybės atkūrimo susidūrėme su didžiuliais ekonominiais sunkumais, patyrėme energetinę krizę, todėl reikėjo skubiai gerinti žmonių gyvenimo sąlygas.

Visa politika apsiribojo biudžetu, ginčais, kaip surinkti į jį pinigų, kaip juos paskirstyti, bet apie jokius globalius siekius negalėjome nė galvoti. Todėl dabar šaukiantys, kad prarasime politinį savarankiškumą ir turėsime tik pritariamai linksėti galva Briuseliui, turėtų savęs paklausti: kokią savarankišką politiką mes galėjome vykdyti anksčiau?

Neturėjome jokių resursų globalesnei politikai, nebuvo net specialistų, kurie būtų galėję imtis tokios darbo. Priešingai, Lietuvai įstojus į ES įgijome tokios politikos svertus ir pirmiausia todėl, kad galime remtis Bendrijos pasauline įtaka.

– Gal Lietuvoje menkai domimasi europine šalies politika dėl visuomenės nepasitenkinimo gyvenimo lygiu, socialine žmonių padėtimi – vidaus problemos stelbia tarptautines?

– Be abejo, nors gyvenimo lygis Baltijos regione, taip pat ir Lietuvoje per narystės ES metus gerokai pakilo, žmonių netenkina šalies ekonominės ir socialinės sąlygos – atsivėrus sienoms, visi mato didžiulį gerovės skirtumą tarp mūsų ir Vakarų. Tai ir lemią tokią didelę emigraciją iš Lietuvos.

Greitai šio atotrūkio panaikinti neįmanoma, bet svarbu, kad žmonės matytų, kaip nuolat kyla jų atlyginimai ir tikėtų, jog ateityje gyvenimas nuosekliai gerės ir ilgainiui Lietuva priartės prie Vakarų Europos gerovės lygio. Tai politikų užduotis.

Dabar ES kylančios idėjos, kad reikėtų bendrų socialinių standartų, netgi minimalaus visoms šalims atlyginimo, galėtų pagreitinti ir socialinio bei ekonominio Bendrijos suartėjimo procesus.

ES suinteresuota, kad ekonominiai bei socialiniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų, Pietų ir Šiaurės mažėtų. Turtingųjų ES šalių, kaip antai, Prancūzijos ar Vokietijos nedžiugina, kad pas juos persikelia kvalifikuoti darbuotojai, pavyzdžiui, iš Lietuvos, o pas mus nebėra kam dirbti.

Bendrijos interesas, kad visa susivienijusi Europa kiek įmanoma tolygiau plėtotųsi. Siekiant šio tikslo, vertėtų pertvarkyti ir investicinę politiką.

Į ES pakraščius sunkiau pritraukti investicijų, todėl reikėtų, kad jos būtų skatinamoms kokiomis nors priemonėmis iš ES biudžeto. Tuomet greičiau augtų žmonių pajamos, o tai pristabdytų ir emigraciją iš skurdesnių į turtingesnes šalis.

– Kaip pati Lietuva gali sudominti investuotojus, nelaukdama europinių skatinimo priemonių?

– Lietuva gali turėti kelis auksinius kiaušinius: Būtingės terminalą, kuris jau seniai veikia, dar reikia pastatyti Klaipėdos giliavandenį uostą, įgyvendinti „Rail Baltica“ projektą ir nutiesti atšaką nuo šio geležinkelio iki uostamiesčio.

Man pavyko įtikinti Briuselį, kad ES turi finansuoti dar ir „Rail Baltica“ trasos jungtį su Klaipėdos uostu, tik kažkodėl mūsų valstybė nesirūpina šia galimybe.

Jei Lietuva turės giliavandenį uostą, kuris bus sujungtas su „Rail Baltica“ geležinkeliu, Lietuvos transporto infrastruktūra taps labai patrauklia investuotojams. Tai mūsų konkurencinis pranašumas, kurį jaučia ir latviai bei estai, todėl čia jie nėra mūsų sąjungininkai.

– Kalbate apie Bendrijos interesą mažinti atotrūkį tarp šalių, bet artėjant naujam ES finansavimo laikotarpiui Lietuvoje girdėti nuogąstavimų, kad europinė parama ateityje smarkiai sumažės. Kaip tuomet Lietuva galės prisivyti turtingąsias Vakarų ir Šiaurės Europos valstybes?

– Iš tiesų negalime tikėtis, kad 2021-2027 metų programavimo laikotarpiu gausime tokio pat dydžio finansinės paramos paketą kaip dabar. Tai lems objektyvios priežastys – Lietuvos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, matyt, viršys 75 proc. ES vidurkio, o tuomet mūsų šalis pateks jau į mažesnę paramą gaunančių valstybių grupę.

– Bet gal pavyks gauti daugiau paramos padalijus šalį į du regionus – labiau ekonomiškai išplėtotą Sostinės ir mažiau pažangų Vidurio ir Vakarų Lietuvos?

– Toks skirstymas gali būti naudingas derantis dėl Sanglaudos fondo paramos, bet bendras paketas tikriausiai sumažės.

Iš ES pasitraukia Jungtinė Karalystė, o ši šalis buvo svarbi Bendrijos biudžeto donorė. Nežinia, ar tokią netektį pavyks atsverti didesniais kitų šalių įnašais.

Prancūzijos prezidentas E.Macronas užsiminė, kad Bendrijai reikėtų įvesti papildomus mokesčius. Vienas jų galėtų būti finansinių pervedimų mokestis.

Aišku, bankinis, finansinis sektorius bus tuo labai nepatenkintas, nes jam tektų gana nemažai sumokėti į ES biudžetą, ir priešinsis tokiems planams. Tačiau, manau, kad tai būtų teisingas sprendimas, nes bankai nėra smarkiai apmokestinti, naudojasi kai kuriomis lengvatomis.

Žinoma, svarstant ateinančio ES finansinio laikotarpio biudžetą, vyks smarki kova. Valstybės įrodinės savo prašymų pagrįstumą, aiškins, kad būtina finansuoti joms svarbius projektus. Tad Lietuvai teks konkuruoti dėl paramos su kitomis šalimis.

Deja, kartais neatliekame namų darbų. Girdėjau, kad visiškai nebuvo pasirengta nederlingų regionų deklaravimui EK. Kyla pavojus, kad Lietuvos teritorijos, kurios anksčiau buvo pripažintos nenašiomis, atsidurs normalaus derlingumo kategorijoje ir išmokų paketas dėl to sumažėtų.

Vis dėlto tikiuosi, kad ir Lietuvai, ir kitoms Baltijos šalims pavyks įrodyti, kad mums reikalinga ES parama, nes patiriame dar ir augantį Rusijos spaudimą. Čia labai daug reikš ir mūsų vadovų gebėjimas apginti savo valstybės interesus.

Antai Lenkija buvo išsikovojusi labai palankias sąlygas savo žemės ūkiui ir tai padėjo lenkams įsigalėti visoje ES, ypač vaisių ir daržovių rinkoje, o Baltijos šalys buvo išstumtos iš mums svarbios mėsos gamybos grandinės. Taip neturėtų būti, kad vienai valstybei leidžiama įgyti daugiau galimybių nei kitoms.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ko po rinkimų tikisi politologai ir būsimi politikai?